2019 m. vasario 17 d., sekmadienis

Aktualijos: Ar tu tikrai myli Lietuvą?


Sveiki,

Vakar visi išdidžiai šventė mūsų valstybės 101-ąjį gimtadienį. Aš nešvenčiau. Gulėjau lovoje, žiūrėjau juokingus YouTube vaizdelius ir amerikietiškus (nelietuviškus!) filmus. Negaliu apsimesti, kad turiu dėl to prisiklijuoti valstybės vėliavą, pereiti gatvę, pilietiškai nufotografuoti namus, kurie neiškėlė vėliavos ir įskųsti vardan tos Lietuvos... Nes ji, vargšė, visada kentėjo ir tebekenčia. Jai baisiai skaudu. Lietuva nelaiminga.

Ką jauti, kai tavęs paklausia, ar tu myli Lietuvą?

Jaučiuosi tartum būtų užduotas klausimas: ar masturbuojiesi?

Kažkaip nemalonu atsakyti: ne, nemyliu. Visi žino, koks atsakymas teisingas. Nuoširdumas, kalbant apie patriotinius ir nacionalistinius dalykus, yra nereikalingas. Netgi žalingas. Turi meluoti arba korektiškai išsisukinėti.

Ne, aš Lietuvos nemyliu, bet... Palaukit, o kodėl aš ją turiu mylėti? Kas toji Lietuva išvis yra? Taip, mokykloje skalbė mano smegenis, kas tik netingėjo. Sudvasinta Lietuvos vėliava, istorijos apie tremtį, partizanus ir tuos laikus, kai negyvenau. „Ak, mes ne už tokią Lietuvą kovojome!“. Lietuva mano širdyje... Kažin koks bedieviškas klišinis mąstymas išprievartavęs mane, kad ir aš žliumbdavau, žiūrėdamas filmukus apie tą nuostabiąją Lietuvą. Kiti dar geriau – norėjo grumtis už ją, svajojo apie automatą, daug priešų, tapti herojais. Pagaunate, link kur suku? Čia pat kalbame apie gilius dvasinius dalykus, o šalia jau tame pačiame sakinyje kalbame apie trokštamą smurtą. Kas toji Lietuva, jeigu šalia nėra priešų ir nereikia jos ginti? Supuvusių Vakarų provincija, į kurion kaip negarbingais kryžiuočių laikais atžygiuoja pigus modifikuotas maistas, įteisinta pedofilija ir Briuselio primesti įstatymai – sakytų dažnas lietuvis. Ne už tokią Lietuvą kovojome.

Aš nemyliu man tokios dailios ir „primestos“ Lietuvos su aukos teikėte. Nors kiek protaujantis žmogus suvoks, kad toks dalykas kaip Lietuva egzistuoja tik žmonių sąmonėje ir ji nėra materiali. Jeigu būčiau laukinis šernas ir gyvenčiau tarp Baltarusijos ir Lietuvos – man absoliučiai dzin, kurioje šalyje rupšnoju ąžuolo giles. Jeigu Lietuva yra sąmonės dalis plius šūsnis net velniui nesuprantamų popiergalių, „įteisinančių“ šią valstybę (kaip, beje, ir visas kitas), kodėl aš turėčiau mylėti pačią idėją, kažkokius sisteminius žmonių susitarimus?

Mes sakome, kad Lietuva tikrai yra daugiau nei dviračiu pervažiuota Skvernelio marmūzė ar Jurgitos Petrauskienės oranžinis biolaukas, iščiulpiantis mokytojų paskutinį orumo lašą. Bet realybėje, atsimerkime, būtent taip ir yra. Sveikas žmogus yra reikalingas šiai valstybei tik tol, kol moka mokesčius, o po to tampa našta. Tave žemina įvairiausios institucijos, tu esi vergas, įkinkytas į tą sistemą, kuri ir yra Lietuva. Jeigu būčiau ateivis iš gretimos galaktikos ir pamatyčiau, kaip žmonės parklupę bučiuoja trispalvę, pamanyčiau, kad iš tikrųjų patekau į menko mentaliteto civilizaciją. Žinoma, mūsų metaforinis ir emocionalusis mąstymas labai patinka valdantiesiems, nes jie puikiai ta sukurpta simbolika manipuliuoja netikromis vertybėmis, dažnai iš to išlošdami. Jie puikiai supranta, kaip svarbu, kad eilinis lietuvis tikėtų valstybe ne kaip politinį ir sisteminį darinį, bet kaip dvasinį konstruktą, aptaisytą gražiomis ir graudžiomis istorinėmis pasakaitėmis. Deja, Lietuvos tokios nematau ir neketinu prisidėti prie vergovinės santvarkos šlovinimo savo sentimentų sąskaita.

Sakysite, koks antipatriotinis įrašas, bet gyvenu jau pakankamai ilgai, kad suvokčiau, kad vertybės, kurios nuolat kinta politiniams vėjams papūtus, nėra tikros vertybės. Nacionalizmas gimdo smurtą, nors mums sako, kad išsaugoja autentiškumą. Kam tas autentiškumas, jeigu jo pamasindami užblokuojame įvairovę? Bijome būti ištižėliai, nutautėję, bet tuo pačiu metu nenorime atsilikti nuo kitų. Daugybė prieštarų kuria toji Lietuva kaip sisteminis monstras, ryjantis ir valdantis savo „laisvuosius“ šalies gyventojus.

Nesu joks prieš Lietuvą nusistatęs žmogus. Čia gera gyventi, bet tik tiek, kiek mes patys lietuviai sukuriame bendražmogiškuosius ryšius ir dvasinį gerbūvį, o ne per primestas simbolikas ir toli gražu ne pagal supuvusią Skvernelio politiką. Jeigu mano kiemas yra Lietuvoje, ar aš tikrai turiu bučiuoti jos vėliavą? Arba bet kurią vėliavą? Yra sistemos gerbimas, priėmimas tų įstatymų (nors realiai ir neturi kitokio pasirinkimo, nes esi sistemos vergas), bet Dievas mato, nuo kada aš turiu tai mylėti? Mylėti mechanizmą, kuris iš manęs išlupa 30 procentų atlyginimo, o kai būsiu pasiekęs pensiją, vis tiek sakys, kad turi gyventi už 200 eurų, nes nieko neuždirbau, nes Lietuvos biudžete vien skylės. Tada tikrai reiks apsikabinti Lietuvos trispalvę ir paverkti.

Šiaip ar taip visi savo Lietuvą mato vis kitaip. Aš irgi matydavau ją kitokią, sudievintą, kaip Marijos žemelę, kaip šventą vietą, kurioje gyvena vien teisingi, nuostabūs žmonės, kurie eidami gatvėje plačiai iškėlę galvas patriotiškai ir išdidžiais sako:

– Blet, turi cyzo ir ugnies?

Taigi, neturiu aš tos ugnies Lietuvai, neturiu. Turiu tik jos žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela

1 komentaras:

  1. Ne pensijos dydžiu matuojama meilė Lietuvai... Bitnikams ar hipiams niekada nereikėjo daug šlamančių, kad jaustųsi laimingi. Kam ta aliuzija... ogi tam, kad apsakyčiau meilę Lietuvai kitais matmenimis: žemuogių kvapu, kai pabundi ryte tarp samanų, pamėlusiais pirštais nuo mėlynių, rudeninių lapų šneka senamiesčio skersgatviuose, deimantų mirgėjimu šerkšno sustingdytose medžio šakose, żemės kvapas kaupiant lysvę ir mūsų žmogus, taip filosofiškai palinkęs savo rutiniškoje buityje... ir daug daug kitų metaforų, kurių turime kiekvienas besinešiodamas užantyje, kurių pavadinimas vienas - nesumeluotos laimės, tos transcendencijos akimirkos, ach, koks sudėtingas žodis, bet

    AtsakytiPanaikinti