2019 m. vasario 27 d., trečiadienis

Filmas: "Roma" / "Roma"


Sveiki,

Gerai, pažiūrėti meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaron filmą „Roma“ (ispan. Roma) (2018) paspartino būtent prieš kelias dienas pelnytas „Oskaro“ įvertinimas kaip geriausias užsienio šalių filmas. Venecijos festivalyje – auksinis liūtas. Šis režisierius paskutiniu metu dirbo su angliakalbiais aktoriais ir projektais. Tereikia prisiminti „Gravitacija“ (2013) ir tą patį „Žmonių vaikai“ (2006) – visi jie grandioziniai, išskirtiniai darbai. Mano pažintis su šiuo režisieriumi tikriausiai prasidėjo nuo jo ispaniškojo filmo „Taip pat ir tavo mamą“ (2001), kuris taip pat kino kritikų buvo įvertintas labai gerai. Su „Roma“ režisierius tarsi sugrįžta prie ispanakalbių projektų, į „Taip pat ir tavo mamą“ laikus ir kuria savitą etninį atspalvį turintį kiną.

Sakoma, kad visi keliai veda į Romą, bet šiame filme tikriausiai tai paties režisieriaus kelias į jo praeitį. Kūrėjas tikina, kad 90 proc. juostos yra jo vaikystės rekonstrukcija. Nesunku patikėti, nes 8 dešimtmečio pradžios detalės, tolygus meksikiečių socialinis pasiskirstymas – indėnų rasės palikuonys tarnauja europietiškojo gymio meksikiečiams (čia kaip ir telenovelėse), tačiau pats pasakojimas turinčių ne iš lengvųjų tonų. Įvykių centre – vietinė tarnaitė, kuri nešioja kūdikį nuo menkai pažįstamo kavalieriaus. Ji pasmerkta būti vieniša, tačiau šalia esantis turtuolių gyvenimas klostosi ne kaip pasakoje, bet irgi viskas griūva. Žodžiu, lėto nespalvoto pasakojimo tėkmėje turime du atskirus laikmečio įrėmintus socialinius pasaulius, kuriame verkia ir Izaura, verkia ir turtuoliai... Visą laiką galvojau žiūrėdamas, kodėl filmas pavadintas „Roma“, jeigu jis meksikietiškas? Tikriausiai čia galima įžvelgti ne tik kelius į atmintį, bet ir į tam tikrą žmogiškumo ir pažeidžiamumo bei laimės didybę kaip amžinąjį miestą. Iš esmės filme įvyksta keletas sukrėtimų, kurie primena senovės Romos tragedijas – žemės drebėjimas, miško gaisras, kuriame ima dainuoti prisigėręs vyras (nuoroda tarsi į beprotį Neroną, kuris padegė miestą). Bet nesu tikras, ar iki galo šiuos simbolius supratau teisingai...

Tačiau filmas gana nesudėtingas, jis remiasi telenovelės griaučiais – nėščia tarnaitė paliekama vienui viena ir jeigu ne režisūrinė galia pasakoti išties nebanaliai, tikriausiai, filmas būtų žlugęs. Viena jautriausių scenų gimdymo namuose, kai iš moters „rakama“ placenta, o jos žvilgsnis vis krypsta į negyvą kūdikį – moters trauma, vienas galingas įspaudas filme, kuris paženklina dvasiniu įtrūkiu moterį visam gyvenimui, o žiūrovas akimirkai sustingsta ir pamiršta, kad kvėpuoja. Na, o po to... Gyvenimas vėl tęsiasi. Dėl savo socialinių Lotynų Amerikos peripetijų filmas man kiek priminė brazilų filmą „Antra mama“ (2015), rodytą per „Kino pavasaryje“, tik ten viskas kur kas socialiai glausčiau ir kiek aštriau, na, o tuo tarpu „Roma“ labiau tapybiškas, poetiškas filmas, kiek subtilesnis, kurio kadrai, kad ir kiemo plaunamos plytelės, papasakoja atskirą istoriją. Kiek filmas man asmeniškai aktualus? Norėtųsi pasakyti, kad beveik niekuo, tačiau tikriausiai visus su šiuo filmu vienys bendražmogiškas empatijos jausmas su pagrindine personaže. Jeigu kinas kelia empatiją, manau, tai jau yra šis tas.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 96/100
IMDb:7.9


Jūsų Maištinga Siela

1 komentaras: