Knyga: Graham Swift "Motinų sekmadienis"

Graham Swift. „Motinų sekmadienis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 128 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Na, tai kas gi vis dėlto yra tas tiesos sakymas? Jiems visada tenka paaiškinti net paaiškinimus! Bet kuris jos vertas rašytojas juos vadintų, viliotų, vestų sodo takeliu. Netgi tai, kad jus kur, nėra akivaizdu? Tai reiškia būti ištikimam pačiai gyvenimo esmei, tai reiškia bandyti pagauti, nors visada nesėkmingai, patį buvimo gyvam jausmą. Tai reiškia rasti kalbą. Ir tai reiškia būti ištikimam faktui, kuris juk peršasi savaime, kad daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada (p. 126-127).“

Štai tokiomis skaitytoją į aklavietę nuvedančiomis eilutėmis ir baigiasi įstabus britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) romanas Motinų sekmadienis (angl. Mothering Sunday), originalo kalba pasirodęs 2016 metais. Dar nebaigus skaityti kūrinio, jau galvoje sukosi sukurtas posakis: „ne romanas, o orgazmas“. Tokį begalinį malonumą patyriau skaitydamas šį juvelyrinį, kruopščiai parašytą romaną apie paskutinę 1924 m. kovo mėnesio sekmadienį, kada tradiciškai visoms tarnaitėms yra skiriamas laisvadienis, kad jos galėtų aplankyti savo motinas. Kažkas panašaus į mūsų mamos dieną gegužės mėnesį.

Pasakojimo centre iš įvairių laiko perspektyvų istoriją pasakojanti ir įvairiais pasakotojo balsais varijuojanti našlaitė tarnaitė Džeinė Ferčaild, kuri užmezgusi romaną su aristokratišku Polu Šeringemu nugyvena ilgą laisvadienį – slapta nuvažiuoja į jo namus, permiega ir grįžta namo, apmąstydama savo jausenas, būsenas, socialinę padėtį, įsivaizduodama ir perkurdama scenas...

Jau knygos viduryje, kai Polo išeina iš namų, jau tada galima nujausti visos šios istorijos tragediją, tačiau tai visgi neatėmė malonumo mėgautis autoriaus subtiliu pasakojimo stiliumi. Sakyčiau, G. Swift šis romanas parašytas veikiant senosios gerosios Marcel Proust literatūrinės mokyklos dėsniams – ilgi apmąstymai, ištisa vienos scenos gyvenimiškoji filosofija, įvairūs žiūros „kampai“ leidžia pasijusti „įmestam“ į lėtą gyvenimo tėkmę, apsimesti kartu su veikėjais, kad už kampo netyko jokia tragedija, o pasirūkimas lovoje su meilužiu primena Ievos ir Adomo popietę Rojuje. Žavesys kasdienybės subtilybėse.

G. Swift kūryba lyginama su Virginios Woolf ir tam tikrų stilistinių niuansų, netgi labai panašios problematikos išskleidimo technikos esama – vienos dienos įvykių perspektyvų visuma, leidžianti apmąstyti mūsų skubančio gyvenimo grožį. Gal todėl kiek romanas ir primena Ponią Delovėj, o tuo labiau tos pačios vertėjos Emilijos Ferdmanaitės verstą V. Woolf romaną Tarp veiksmų. Panašų pasakojimo ritmą galima justi ir Kazou Ishiguro Dienos likučiai arba – kiek netikėta – ispanų rašytojo Javier Marias romanuose Tokia blyški širdis ir Įsimylėjimai. Jeigu nors vieną iš jų skaitėte, tada žinote, apie ką aš kalbu, manau, Motinų sekmadienis jums taip pat patiks!

Rašytojas Graham Swift.

98 metus nugyvenusi rašytoja Džeinė senatviškai šmaikštauja. Ji duoda abstraktų interviu apie savo gyvenimą, ypač savo kilmę. Kaip per bėgančius dešimtmečius ji iš vaikiškos (berniokiškos) literatūros skaitytojos tapo žymia rašytoja? Jos pačios gyvenimas tarsi vienas didelis stebuklas ir viso to priežastis yra vienoje lemtingoje praeities dienoje, kurioje fokusuojasi didžioji dalis pasakojimo. Laiko šuoliai kaip bėgantis gyvenimas kuria tą sunkiai įvardijamą, bet tai, ką taip mėgstu subtiliojoje literatūroje – nostalgiją prabėgusiam gyvenimui. Be didesnių sentimentų, bet neprasdamas juslingumo ir kiek moteriško žvilgsnio – šiaip ar taip pagrindinė veikėja moteris, turinti savitą mąstymo formą, – pasakoja gyvą, apčiuopiamą ir kartu nuolat dėl laiko tėkmės nepagaunamą gyvenimo tikrovę.

Kaip M. Proustas ilgai knaisiojosi po atminties labirintus, taip. G. Swift sukuria įspūdį, kad nieko už tą kovo sekmadienio Džeinei nėra svarbesnio. Vėliau, jau kūrinio pabaigoje, štrichais „perbėgama“ per Džeinės vėlesnius įvykius kaip tos lemtingos dienos pasekmės trasą. Tai nuostabus vieno įvykio atoveiksmio gyvenimiškas peizažas, kokį tikriausiai mes kiekvienas turime – savo ypatingas dienas, kurios nulėmė tai, kas mes iš tikrųjų esame. Jeigu ne kovo sekmadienis, galbūt Džeinė ir būtų likusi tik jautri tarnaitė Džeinė ir niekada netapusi rašytoja – gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kurių neįmanoma sveiku protu suvokti, jas galima priimti tik širdimi kaip likimo (Dievo?) duotybę. Štai paskutinioji romano pastraipa ir sako, kad didžioji dalis mūsų visų gyvenimo reiškinių tiesiog nepaaiškinami.

Nors romanas apie gyvenimo tėkmę, tačiau jame išryškėja kai kurie socialiniai laikmečio dalykai. Ypač luomo ypatybės. Aristokratas ilgus šešerius metus tąsosi su jauna tarnaite, kuri tik intymumo akimirką jaučiasi jam lygiavertė, tačiau visąlaik neužmiršta, kas ji tokia yra. Tam tikri tapatybių vaidmenys tampa kūrybiškos Džeinės mąstysenos akstinu, leidžiančiu į save žiūrėti kaip asmenybei, kuri gali savo laisva valia peržengti socialines ribas: „Ir, apskritai, ar ji tebėra tarnaitė, dryksodama štai šitaip jo lovoje? O jis ar šeimininkas? Tai buvo stebuklas, tobula nuogumo politika (p. 36)“. „O ką, jei našlaitės iš tiesų būtų vadinamos našlutėmis? O dangus būtų vadinamas žeme. O medis – narcizu. Ar tai pakeistų tikrąją daiktų prigimtį? Arba jų paslaptį? (p. 93)“.

Jausmų ir būsenų romanas, bandantis apčiuopti atmintyje nykstančius faktus, juos perrikiuoti laiko kintančioje perspektyvoje. Į tą ilgą ir įsimenamą kovo sekmadienį, motinų sekmadienį, vienaip žiūrės septyniasdešimtmetė ir kiek kitaip devyniasdešimtmetė Džeinė, nes laikas keičia praeities vertinimą. Galimas daiktas, G. Swiftas norėjo sukurti iš įvairių Džeinės perspektyvų „susiūtą“ atminties atlasą, kuris kaip atskiras kambarys, nuolat kinta pagal besikeičiančias XX amžiaus dešimtmečių epochas. Nuostabus romanas, kurį skaitydamas pajauti pačią aukščiausią beletristinės literatūros jėgą – pastangas pagauti nepagaunamą gyvenimo akimirkos reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela