Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“ –
Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 163 p.
Sveiki,
Vakar
pusę dviejų nakties baigiau skaityti Virginijos
Kulvinskaitės (g. 1983) knygą Kai aš buvau malalietka. Taip, čia
tos griežtosios Cibarauskės literatūros kritikės pirmasis prozos debiutas, kiek
gruboku, kiek netašytu pavadinimu, bet paskutiniu metu vartoti žargonus/slengus
labai madinga ir tikslinga, norint pritraukti skaitytoją. Tiesą sakant, gana
pretenzingai žiūrėjau tiek į knygos pavadinimą, tiek į tai, kad būtina įkyriai
laužyti tas tradicines rašymo taisykles – pavadinimas rašomas mažąja raide,
sakiniai ir tikriniai daiktavardžiai taip pat mažąja. Visada man kyla
klausimas, kam viso to reikia ir ką tai duoda tekstui? Malalietkiškumo? Tai
joks priekaištas, aišku, bet norint išeiti į tam tikras taisyklių paraštes šie
metodai jau nebeveikia, o tampa nūdienos rašytojų (iš mandrumo) tiesiog kliše. Nepaisant to, po keliolikos puslapių to ir
nebepastebi, nebeerzina ir net apskritai negalvoji nei apie skyrybą, nei apie sintaksę,
nei apie grafiką, nes tampi malalietka laikiniame dešimtajame dešimtmetyje.
Vienas
stipriausių šios knygos privalumų, neabejotinai biografiniais motyvais ir
literatūriškai nušlifuotų ir įvilktų į pasakojimo formas (memuarų?
autobiografinės prozos?), yra autentiškumas, per kurį susitapatini su laikmečio
bendravimo kultūra ir aplinka – Vilniaus kioskai, bambaliniai, barbiškos spalvinimo knygelės, parkuose su ploščiais vaikščiojantys iškrypėliai...
Tiesą sakant, po Martynenko knygos Praeis,
šioji tapo tikra atgaiva, nes tarp tos paaugliškos ironijos visgi rodėsi „gyva
mėsa“, tikroviškumas. Daugelis kaip knygos privalumų įvardija patetikos ir
sentimentalumo atsisakymą ir tai iš esmės veikia, tačiau, savaime suprantama,
visada tokį tekstą skaitydamas tikiuosi, kad kūrinys nepretenduos į absoliutų
cinizmą ir dėl paaugliško maištingumo nepaneigs visas įmanomas vertybes, o liks
už ironiškai sukultivuoto teksto pats tikrumas ir gyvumas, o ne tuščiai išpūsta
maištingumo ir visko neigimo dvasia.
Knygoje
niekas ir nepaneigiama, nes jau nuo pirmųjų puslapių aišku, kad viena
brangiausių pasakotojos vertybių yra jos patirtis ir atmintis apie atmintį. Viename
interviu autorė minėjo, kad knygoje daug jos pačios, bet „ir ne tik“. Minotauro
labirintai po buvusių profsąjungų rūmų, naktiniai klubai, mokyklos,
universitetas, santykiai su vyrais ir moterimis. Visa tai nesunku atskirti, kur
fikcija, o kur tikrovė.
Virginija Kulvinskaitė (nuotr. Aurelijaus Cibarausko)
Asmeniškai
įdomiausia skaitant malalietką buvo
analizuoti ne tiek laukinį dešimtmetį, bet pačią V.Kulvinskaitę, jos
transformacijas ir biografiją, kurios kartu kinta su teksto polėkiu. Kad ir
kaip laikytumėmės literatūros teorijos, kad pasakotojos negalima tapatinti su
autore, bet akivaizdu yra tai, kas jau ir taip žinoma – literatūros teorija „eina
parūkyti“. Visgi knyga netolygi. Jeigu pirmoji pasakojimo dalis skirta paauglystės
kiemo zonai ir chrasnūkiškam
posovietiniam pasauliui, o ironija sproginėjantis tekstas atskleidžia visą
paauglišką durnumą, kurį visi mes
vienaip ar kitaip nugyvename, tai lengva tapatintis su pasakotojos
imituojama-prisimenama-rekonstruojama paaugliška mąstysena, bendravimo kodu,
maniera. Kai regis, jau tuoj pasakojimą norisi apkaltinti tiesmukumu, žiūrėk,
atsiranda absoliučiai poetiški Vilniaus stoties ir traukinių kvapai ir dulkės,
kurios „suklijuoja“ ir subalansuoja pasakojimą – išlaiko balansą tarp nuotykių ir
teksto juslingumo per kūniškus pojūčius. Vadinasi, tekstas turi vidinę pulsuojančią
pasakojimo struktūrą, o tai liudija apie autorės talentą rašyti.
Teksto
polėkis keičiasi su pasakotojos branda. Labiausiai mane nustebino paskutinieji
skyriai, dėl kurių ir nebeužverčiau knygos iki pusės antros nakties. Staiga malalietka, perėjusi iš esmės bjaurią
senų perdylų akademikų universitetą (toji akademinė kultūra jau seniai paskalomis
nešiojama iš lūpų į lūpas), tampa subrendusia ir savo egzistenciją ir net
moteriškumą bei motinystę (taip, taip, labai feministiškai skamba) apmąstančia
veikėja. Paskutinieji skyriai skaitytojui liudija literatūros plastiškumą ir
gylį žvelgti į praeitį su tam tikru nesentimentaliu, bet aiškiai jautriai suvokiančiu
ir priimančiu savo (ne)tobulas asmenybės dalis kaip laiko formuojančią (ir
tebeformuojančią) asmenybę. Akivaizdu, kad autorei buvo svarbu nebesitapatinti
su literatūroje (ir už jos) nuvalkiotomis moters rašytojos
įvaizdžiais.
Du
abortai, seksas su tos pačios lyties žmonėmis, narkotikai, alkoholis ir tūsai... Manau, kad ir kitos kartos
moterys daugiau ar mažiau tai patyrė, taip gyveno, tik dėl laikmečio normų jos
ne tik negalėjo apie tai rašyti, bet ir kalbėti. Dabar galima viską kalbėti, nepaisant
nei amžiaus, nei lyties pilnose salėse, pavyzdžiui, apie viską kalbėti per
Vilniaus knygų mugę, kaip aš paauglystėje buvau nuo bambalio alaus „triedęs iki
kulno“. Ir nieko. Ir viskas gerai. Visi tai priima kaip tiesą arba performansą –
iš esmės ir malalietka kaip
literatūra primena tam tikrą performansą. Jeigu R. Kmita vienu metu perteikė
šiaulietišką bazarą Pietinėse kronikose,
tai V. Kulvinskaitė savaip tai padarė su knyga Kai aš buvau malalietka. Manau, tai yra stipru ir netgi pamažu,
turiu įtarimo, lietuvių literatūra kels pirmųjų dviejų dešimtmečių gyvenimo
dumblą, nes šiaip ar taip tik iš laiko distancijos gebame savitai (į)vertini
formuojamąsias patirtis, o literatūra, jeigu stebuklų ir nedaro, bet akrobatinius
triukus atlieka puikiai.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą