Sveiki,
Apie
šį filmą buvau nemažai girdėjęs ir daugelis sakė vien tik puikius atsiliepimus,
nors paskutiniuoju metu mane sunkiai sekasi sudominti visokiais teroristinius
įvykius vaizduojančiais filmais, bet... Vis tiek pažiūrėjau filmą „Mumbajaus
viešbutis“ (angl. Hotel Mumbai) (2018), kuris pastatytas pagal
realius įvykius, nutikusius Mumbajuje.
Tiesą
sakant, pats filmas nėra nei jokia pramoga, nei ką. Jo tikslas – pastatyti platesnio
masto paminklą žuvusioms to įvykio aukoms. Bent jau iš pirmo žvilgsnio taip ir
atrodo, bet įsigilinus į filmo turinį, tampa aišku, kad filmą galima savaip
interpretuoti kaip propagandinį t. y. vakariečių užsakytą „meno kūrinį“ toliau
skaldyti religiniu pagrindu valstybes, kurio principas yra aukos ir brutalūs
žudikai (gerieji ir blogieji). Ir spėkite iš trijų sykių, kas blogieji? Ogi musulmonai
religiniai fanatikai. Štai tokį požiūrį į musulmonus ir turi dažnas lietuvis,
kuris spokso į TV ekranus ir mato tik tai, ką pakiša vakarietiškoji „meno“
rinka. Ypač nesusivokia senesnio amžiaus žmonės, kurie duodami TV3 žinioms
interviu apie tai, ką mano apie Rytų pabėgėlių priėmimą Lietuvoje, išvardija
praktiškai visas šiame filme išsakytus ar veiksmai iliustruotus epitetus. Iš
kitos pusės turime Švediją, kuri buvo humaniška ir priėmė nemažai pabėgėlių ir
kas iš to išėjo? Daugelis sėdi ant sprando, skundžiasi, prievartauja vietos
baltaodes... Sunku pamatuoti, kur melas, o kur politinė propaganda, o kur
apskritai tik menas... Bet kad filmas absoliučiai politiškas, tą manau sutiks
daugelis kino žiūrovų, kurie žvelgia kur kas toliau nei vien į statistiką ir
nušautas aukas.
Pamiršus
tą kontekstą, mano manymu, filmas išties neblogai sudurstytas kaip trileris. Čia
įtampos nemąžta, ji vis tik auga palaipsniui. Iš kitos pusės, jeigu matėte nors
kelis filmus apie užgrobtą laivą ar viešbutį, manau, suprantate šio filmo
ritmiką ir dinamiką, kuri daugiau ar mažiau vietomis pernelyg komponuojama netikroviškai:
jeigu tai „gerietis“, tai jam visada ne vietoje ir ne laiku išsikraus
mobilusis, o „blogiečiui“ niekada to nenutiks; jeigu yra kūdikis, tai jis
visada žviegs įtampos akimirką kaip skerdžiamas paršelis, tačiau filmo gale
būtinai (dėl stebuklingų humaniškų pasiaukojimo pavyzdžių) išliks gyvas!
Tie esminiai
nusaldinti ir netikroviški holivudiniai štrichai, aišku, prasimuša filme ir
bado akis. Nors visame šiame chaose ir būta keletą siužetiškai netikėtų
sprendimų kaip antai baltaodžio tėvo nužudymas, kuriam taip puikiai sekėsi ir
atrodė, kad jam lemta tapti esminiu šios istorijos didvyriu, bet... Tai
tikriausiai labai vykęs sprendimas, nes tai nustebina, išmuša iš vėžių, o visa
kita... Sukonstruota pagal holivudinius veiksmo trilerio dėsnius, kuriuos iš
esmės nėra nuobodu žiūrėti, tačiau kai stabteli atsiplėšti naują sūdytų siemkių
pakelį, staiga topteli, kad dalyvauji ne kaip liudytojas baisaus istorinio
fakto, bet kažkokiame kompiuteriniame žaidimų žudynių kambaryje, dėl ko retai
suskausta širdį, nes žudymo aktas kine jau savotiškai retai kada benustebina,
nes tai tampa sudedama istorijos dalimi: pasiaukojimas ir mirtis lygu
išprievartauta žiūrovo reakcija – šokas. Bet šoko čia nebuvo, nors ir įtampos
netrūko.
Mano
įvertinimas: 7.5/10
Kritikų
vidurkis: 64/100
IMDb: 7.6
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą