Knyga: Amos Oz "Judas"

Amos Oz. „Judas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 320 p.

Sveiki,

Vienas žymiausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų Amos Oz (1939-2018) lietuvių skaitytojams žinomas iš tokių romanų kaip Mano Michaelis ir Pasakojimas apie meilę ir tamsą; abu kūriniai jau laikomi klasikos literatūra, o Mano Michaelis įtrauktas į žydų mokyklinę programą, – būtent šią Amos Oz knygą ir esu skaitęs prieš dešimtį metų.

Šiuo metu leidykla Sofoklis intensyviau pradėjo leisti Izraelio literatūrą ir vienas naujausių šios vasaros vertimų tapo paskutinis rašytojo romanas, tėvynėje pasirodęs 2014 metais, po kelerių metų net pateko į trumpąjį Man Booker International sąrašą, tačiau tuokart pagrindinį prizą visgi pelnė jo kraštietis David Grossman už romaną Užeina kartą arklys į barą, pastarąjį taip pat išleido leidykla Sofoklis.

Ko galima tikėtis iš knygos pavadinimu Judas (hebr. Jehuda), kurį parašė žydas? Taip, ogi Judo išteisinimo, nes puikiai suprantame, apie ką knygoje eis kalba: žydai krikščionių akimis yra išdavikų tauta, nes jie užmušė jų Dievą ir už tai turi kentėti, kadangi jei ne išdavikas Judas, tai jų Dievas būtų prikaltas romėnų... (čia palikime vietos fantazijai, kas būtų, jeigu būtų). Bet kodėl niekas nekaltina Poncijaus Pilto, kuris jį nuteisė, o vargšą vieną žydėlį Judą? Nes romėnai vėliau tapo krikščionys, o žydai ne! Visgi knyga mane labiau domina savo rašymo technika, kadangi Mano Michaelis buvo išties elegiškai poetiška knyga apie toli gražu (ne)tobulus vyro ir moters santykius. Dar iki šiol menu tą Jeruzalės gatvių aprašymo spalvą, kvapą ir skonį, tad tikėjausi tam tikro poetinio ritmo ir šioje autoriaus prozoje, tačiau akivaizdu, kad Amos Oz Judo knygoje rūpi visiškai kiti dalykai.

Pagrindinis veikėjas Šmuelis Ašas – negrakštus, bet talentingas ir iškalbingas studentas, kurio tėvai bankrutuoja, todėl jis meta mokslus ir ieškosi kaip pragyventi Jeruzalėje. Lėtame pasakojime, kuris veikiau pasižymi rašytojo J. M. Coetzee būdingu stiliumi, atsiskleidžiama pirmiausia pagrindinio veikėjo ypatybės – greitai nusiviliantis, nuolat skubantis, nemokantis išklausyti kitų, tačiau jo charakteris, kad ir koks atrodytų nenuolankus, pasakojimo tėkmėje atrodo vienos žiemos lūžio akimirkoje; Šmuelis tampa mąslus, tylus, uždaras. Apsigyvena jis pas keistą senuką ir jo marčią Ataliją, o jo pagrindinis darbas yra visą pavakarę būti su senuku ir klausytis jo istorijų. Galima pagalvoti, kad tai tik kūrinio užuomazgos ir bus daug paslapčių ir veiksmo, tačiau knyga išlaiko Tūkstančio ir vienos nakties principą – studentas būna tuose namuose tol, kol gali, tačiau kartu beprotiškai įsimyli perpus vyresnę Ataliją, bando atskleisti jos giminės istoriją ir kaip nors padėti tiriamuosius pamatus apie žydų požiūrį į Jėzų ir galbūt grįžti mokslo pasaulin...

Knygos viršelyje ne veltui pavaizduotas figmedis ir už jo tamsoje besislepiantis ir nematomas Judas. Kristus prakeikė figmedį, ant kurio pasikars išdavikas, tai nesunokusio, trumpalaikio gyvenimo simbolis. Būtų labai tiesmuka vien šio kūrinio pavadinimą sieti tik su Biblijos veikėju, autorius beletristikos nišoje tik iš pirmo žvilgsnio bando pateisinti žydų nuodėmingumą krikščionybės akivaizdoje, bet ne pateisinimas šioje knyge svarbiausias, bet kelių perspektyvų, žiūros ir vertinimo prasmių atskleidimo spektras, galimybė per pasakotoją svarstyti, diskutuoti ir įvertinti netiesmukai, todėl knyga retsykiais dvelkia analitiškumu, tačiau tai neužgožia grožinio teksto ypatybių: aliuzijų, metaforų, simbolių, fikcinio pasakojimo lygmens, paradoksų ir kt.

Niekam jau nekeistas kitas apaštalo Judo paaiškinimas, interpretavimas, kad jis buvęs ištikimiausias ir mylimiausias Jėzaus mokinys (tą sufleruoja ir kai kurios kine esančios ekranizacijos), tačiau per ilgą amžių įsigalėjo žydus dėl Judo kaltės laikyti išdavikų tauta, net ir Dantė Dieviškoje komedijoje devintą pragaro ratą paskyrė labiausiai „nusipelniusiam“ Judui. Kitą vertus: „Keista ir tai, kad nė viename iš šių veikalų nėsyk neminimas Judas Iskarijotas, o juk aišku kaip dieną, kad, jei ne jis, Jėzus nebūtų nukryžiuotas, o be nukryžiavimo, nebūtų ir pačios krikščionybės (p. 93).“

Religinis matmuo šiame romane tėra tik vienas iš sluoksnių, kuris neatsiejamas nuo Izraelio valstybės įkūrimo istorijos XX amžiuje. Atalijos tėvas, žymus politikas ir svarbus besikuriančios valstybės ideologas teigė, kad žydai turi gyventi Izraelio žemėje, bet taikiai su arabais, tačiau jo konkurentas pasisako už visišką Izraelio nepriklausomybę. „Buvo pramintas išdaviku, nes keturiasdešimt septintaisiais, netgi keturiasdešimt aštuntaisiais, įsiplieskus Nepriklausomybės karui, jis niekada nesiliovė tvirtinęs, kad žydų valstybė – sumanymas, kuris neišvengiamai baigsis didžiule tragedija (p. 234)“. Vienoje plotmėje mes turime išdaviką Judą, kur šioje nesantaikų žemėje atsiranda religija, o kitoje laiko ir erdvės plokštumoje mes turime išdaviką Atalijos tėvą, kuris nepritarė karo kraujui, todėl buvo laikomas arabų draugu, kitaip sakant, tautos išdaviku atsirandančios žydų valstybės priešaušryje. Karai ir religija – tai esminiai neatsiejami žydų tapatumą pasaulyje formuojantys įvykiai, kurie knygoje leidžia į išdavystę pasižiūrėti kaip į to laikmečio visuomenės reakciją, taip dažnai neteisingą pačiai žydų tautai, tačiau tos neadekvačios paskalomis ir euforijomis bei agresijos reakcijomis vedama prie brutalių karo veiksmų, mirties ir valdžios galios veiksmų. Skaitytojai puikiai žino, ką naciai darė su žydais per Antrąjį pasaulinį karą ir net tada buvo dar galingas Judo paaiškinimo dėsnis apie išdavystę, nešvarų kraują ir t. t.

Amos Oz

Trečiasis išdavimo faktorius yra dabarties pasakojime, 1959 metų momente, kada pats Šmuelis išduoda savo šeimą, į jį dėtus lūkesčius dėl mokslų ir savo (bent jau tokią, kokią mato jo šeima) ateities, tačiau pagrindinis veikėjas nesijaučia išdaviku, nes tiek Judas, tiek Atalijos tėvas, tiek pats Šmuelis yra valdomi likimo t. y. širdies balso, gal todėl Šmuelis, kaip Judas, nešdamasi virvę pasikarti, randa sunykusį figmedį. Judo likimą mes žinome, o štai Šmueliui, ištrūkusiam iš tų senų mirties namų, neadekvačios aistros, politinių įsitikinimų be polemikos – jam važiuojant autobusu į naujai statomą miestą veriasi visiškai kiti horizontai ir vieną akimirką atrodo, kad autorius padarys banalų dalyką – pakartos Judo likimą, padarys Šmuelį arba savižudžiu, arba palūžusiu ir atgailaujančiu nevykėliu, tačiau jis veda Šmuelį per buitiškus psichofizinius veiksmus (veikėjas perka beigelį, geria gazuotą vandenį, išlipa ir vėl įlipą į autobusą, regi plačius horizontus...) Ir jis Judo nebepakartoja, o skaitytojas vis tikisi tos paskutinės „aukštos natos“ pasakojime, to nuskaidrėjimo, bet nuskaidrėjimas yra išsilaisvinimas – nebežinojimas, kur tavasis tikrasis kelias, todėl atsiveria begalinis pasirinkimas. Ar Judas galėjo rinktis? Ar galėjo rinktis Atalijos tėvas?

Knygoje nemažai kalbama apie Šmuelio nusivylimą moterimis, ypač kai jo buvusi mergina išteka už kur kas stabilesnio ir vyriškesnio konkurento. Jo beribė aistra 45 metų Atalijai tikriausiai atskiros froidistinės analizės vertas pasakojimas, tačiau šioje knygoje tai „suskamba“ labai sąlygotai ir mistiškai. Griežtos namų taisyklės, keistas Atalijos elgesys, anonimiškumas ir nuolat iš puslapio į puslapį pranašaujamas greitas Šmuelio išvykimas, nes neva ankstesniems partneriams taip nutiko, tačiau po visu tuo mistiniu pasakojimu dvelkia šeimos ir netekties traumuota istorija ir tiek senukas, ir tiek Atalija yra priveikti netekties skausmo, tad išoriškai sveiki, bet psichiškai neadekvatūs. Akivaizdu jau nuo pirmųjų meilės istorijos užuomazgų, kad šita meilė visai ne meilė, o liguista mistinė palėpių istorija, terapija, kuri iš esmės įsiterpia į istorinius ir religinius pasakojimo sluoksnius ir sudaro trimatį išdavystės istorijos perspektyvą – meilės romanas, istorinis romanas ir skolastinis-religinis (pa)aiškinimas.

Iš esmės romane Judas autorius nagrinėja antisemitizmo atsiradimo priežastis, kurios apčiuopiamos dar nuo vergovės Egipte laikų, tačiau pasaulinėje arenoje – nuo krikščionybės atsiradimo. Tenka vis dar ir Lietuvoje išgirsti visiškai nepagrįstus kaltimus, kad dėl visų nelaimių žemėje kalti žydai. O kodėl? Patys antisemitai negali paaiškinti, nes „taip sako kiti“ arba prisimena brangųjį Judą, nors patys kažin, kada bažnyčioje paskutinįkart ėjo išpažinties ir laikėsi katalikų priedermės. Šioji knyga keliais esminiais skerspjūviais paaiškina žydų tautos tragediją moksliškai, religiškai ir tai, kas slypi Šmuelio, pagrindinio veikėjo, dvasioje. Nors knyga parašyta grožinės literatūros rėmuose, akivaizdu, kad ji yra politiška ir kur kas labiau nei D. Grossman Užeina kartą arklys į barą, tačiau juk menas ir yra sujungti visa tai į jautrų pasakojimą ir iškviesti skaitytojus bendrai polemikai, kas mes visi esame ir kodėl tam tikros aplinkybės taip lengvai mus pakeičia, prislopindamos tikrąją žmogiškumo prigimtį, apie kurį kalbėjo Kristus.

Jūsų Maištinga Siela