Sveiki,
skaitytojai,
Ilgai
laukiau naujausio kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmo „Džono F. Donovano
gyvenimas ir mirtis“ (angl. The Death and Life of John F. Donovan) (2018)
pasirodymo. Paskutiniu metu genialusis jaunasis režisierius kine jau nebe diletantas
– čia jau sukasi visą dešimtmetį. 2009 metais driokstelėjęs savitomis aštriomis
frankofoniškomis juostomis, ypač debiutu „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009),
režisierius po Kanų festivalio iškart tapo žvaigždžių lygos pažiba, kurio
kiekvienas darbas sulaukdavo nemaža aplodismentų, tačiau paskutinieji darbai,
pradedant pjesės adaptacija kine „Tai tik dar viena pasaulio pabaiga“, kuris
man patiko, iš esmės buvo kiek „patupdytas“ ant žemės ir režisieriui reikėjo
permąstyti savo kūrybos kelią, tačiau jau tuo pat metu buvo filmuojamas
pirmasis jo anglakalbis filmas „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“, kuris
praktiškai kritikų buvo sumaltas į juodžiausius miltus...
Tenka
pripažinti, kad režisieriai užsimoję prisikviesti anglakalbių aktorių
garsenybių būrį ir kurti visai kitai rinkai, bandant subalansuoti savo viziją
su priklausomo kino vizijomis dažniausiai pasibaigia skaudžia nesėkme. Galima sakyti,
kad X. Dolan irgi nėra išimtis. Keistoje dviejų laikų istorijoje pasakojama 2006
metų ir 2017 metų paralelinės, bet viena su kita susietos istorijos. Berniukas tvirtina,
kad susirašinėja su garsiu Holivudo aktoriumi, kuriam atsakė net 100 laiškų,
tačiau tas aktorius, neatlaikęs visuomenės spaudimo bei savo homoseksualumo
nepripažinimo plačiojoje erdvėje, ima ir nusižudo... Išties tai dvi istorijos,
kurios turėjo papasakoti, kaip viena kita paveikia ir kaip su tuo negatyviu
poveikiu riekia gyventi, tačiau... Dieve brangus, koks šiame filme palaidas ir
nesurištas bardakas! Kitokio žodžio nerandu! Išsiderinusios laiko
paralelės, kurias žiūrovas bando sujungti ir logiškai, ir kažkaip mistiškai
pagrįsti, tiesiog visa struktūra išlaužta iš piršto, netikra, kai kada teatrališkai
absurdiška...
Pakviesta
Natalie Portman atrodo bejėgė, nuobodi ir pilka motina (o Dolanas tokių
spalvingų asmenybių kūrėjas!), nepadeda ir vienkryptis beskonis Holivudo
dievuką vaidinantis „Sostų karų“ aktorius Kit Harington... Veikėjai atrodo pernelyg
„užpauzuoti“ ir atrodo, kad šiame iš ties potencialiame filme niekas nevyksta
ir niekas neveikia. Kur veda to berniuko svajonės? Kur veda Holivudo dievuko
istorija, kuri iš esmės lyg ir pasakoja istoriją apie visuomenės spaudimą, o
kai kada apie santykius su mama... Ir kai atrodo, kad – jau taip! – turime
tikrąjį X. Dolaną, kuriam vėlei stambiu planu pavyksta nulaužti estetišką
aštrios situacijos kodą ir perteikti, tačiau – nu blemba! – visa
istorija nesusiveda į bendrą kūrinio idėją, veikiau plaukioja pusiau vaikams
skirtoje vaidybiniame Volto Disnėjaus filmo pasaulio logikoje. Iš esmės X.
Dolanas su šiuo filmo praranda visą savo aktualumą, aštrumą, gyvenimišką patirtį,
kuri prasiverždavo per sudėtingus dialogus, spalvingus ir visapusiškus veikėjus,
dabar viskas holivudiškai blanku, vienkryptiška, pretenzinga idėja tampa
neišryškinta juostele...
Jeigu
riektų įvardyti bent vieną šio filmo pliusą, mano akimis, būtų aktorės Susan
Sarandon, senos veteranės vilkės, pasirodymas. Jos motinos vaidmuo išties
įsimenamas, jai tinka stambus planas, bežodis suvokimas ir iš mažos raukšlelės mokėjimas permesti stebint
savo sūnaus elgesį visą meilę, liūdesį ir nusivylimą... Apskritai Dolanas
motinų paveikslų kine kūrėjas, tam reikėtų atskiros studijos. Jau ko vertas
vienas geriausių, aštriausių ir dinamiškiausių filmų „Mamytė“, dėl kurio net
stabtelėdavau įkvėpti gryno oro, o štai šis filmas prėskumo įsikūnijimas. Nėra istorijos,
nėra charakterių, nėra beveik nieko.
Mano
įvertinimas: 3/10
Kritikų
vidurkis: 28/100
IMDb:6.2
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą