Knyga: John Berger "Mes susitinkame čia"

John Berger. „Mes susitinkame čia“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 208 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Neturiu tinkamo recepto, kaip iš tikrųjų derėtų skaityti tokias mažas, bet įtraukiančias ir literatūrinį gomurį gaivinančias knygas kaip britų rašytojo John Berger (1926-2017) kūrinį Mes susitinkame čia (angl. Here Is Where We Meet), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė ir išleido Baltų lankų leidykla. Vieniems geriausia, tikriausiai, tokią knygą skaityti vienu prisėdimu, kad istorijos gyvumas ir jos žvitrumas būtų pajaustas iki pat šaknų vienu ypu. Kitiems tokios knygos skaitosi ilgai, tarsi tausojant, dūsaujant, ilgai apmąstant pastraipoje skleidžiamas potekstes. Koks iš tikrųjų esate skaitytojas jūs, tikriausiai, galite „pasimatuoti“ šiuo kūriniu. Bet mes gi žinome, kad literatūrinius skaitymo įpročius labiau rikiuoja dienos darbai, savaitės ritmas, ne visada galime rasti jėgų ir noro prisėsti prie geros knygos, kai norime į ją įsiskverbti kaip į atskirą pasaulį, tam tikrą meditaciją.

Mes susitinkame čia yra knyga „žudikė“. Ji nesmogia tiesiai į veidą aštriais įvykiais, grandioziniais autoriaus sumanymais, veikiau palengva saldžiai ir melancholiškai nuodija savo skaitytoją. Turiu galvoje absoliučiai teigiamus šios knygos pasakojimo elementus t. y. knyga kaip muzika, todėl ypatingai knygose, kurias lengviausia apibūdinti, kaip gurmaniškas arba tokias, kuriose nieko nevyksta ir tuo pat metu vyksta absoliučiai viskas, labai svarbus ir patikimas vertėjas. V. Tauragienė viena iš tokių, kuri jau (bent man) tapo knygos pasirinkimo rodikliu, garantu, kad literatūra bus pajėgi man suteikti katarsį ir, tenka pripažinti, dažnai taip ir nutinka.

Šioje vaiduokliškoje istorijoje pagrindinis veikėjas yra pagyvenęs Džonas, kuris keliauja motociklu po Europą, aplanko įspūdingus miestus ir juose išgyvena tai, ką galima pavadinti anapusinio ir realaus pasaulio susijungimu, kada per tirštą miesto aurą susitinkama su jau mirusiais Džono artimaisiais, kurie gyvena pagal bendrą miesto energetiką, mirusiųjų dėsnius. Kartais atrodo, kad šie veikėjai veikia kaip rekonstruotos ikonos iš pasakotojo atminties pasaulio, yra susiejami pagal aliuzijas tam tikroje artimoje gyvenusio žmogaus erdvėje, o kai kada atrodo, kad veikėjas iš tikrųjų tiki sutinkąs tuos neapčiuopiamus žmones miesto aikštėse, gatvėse, kavinėse. Kelionės ir judėjimo motyvas šioje istorijoje tampa esmine artimųjų susigrąžinimo per erdves medžiokle, bent jau taip atrodo pirmuosiuose Lisabona ir Ženeva tekstuose, kurie sukurti magiškojo realizmo būdu.

Priešingai nei Lotynų Amerikos magiškasis realizmas, man knygoje pasirodė artimesnė raiška japonų rašytojui Haruki Murakami, kurio kūryboje taip pat apstu švelnių, kultūriškai nesutirštintų mirusiųjų veikimo gyvųjų pasaulyje istorijų. Magiškasis realizmas neatsitiktinis, kaip galima įspėti, J. Bergeriui didelę įtaką darė argentiniečių rašytojas Jorge Borges, kurio kapą Džonas lanko Ženevoje. Kaip aprašyta Ženeva! Personifikacijos priemone miestas perteikiamas kaip moters kūnas, kaip tam tikra veikianti matrica su savo miesto energetika, vidine logika, o įterptas J. Borgeso, gyvenusio paskutiniaisiais metais ir mirusio Ženevoje faktas, tik dar labiau intelektualiai sustiprina pasakotojo ir keliautojo po Europą kaip po atminties kapinyną žavesį.

Kūrinys neįvardytas nei apsakymu, nei romanu, nei novelėmis. Tekstų vainikas – tai, kas neįpareigoja laikytis žanrinių kanonų, leidžia kūrybiškai išsilieti per kraštus, į tas literatūrines neapibrėžiamas paraštes. Kartu tas neapibrėžtumas atrodo kiek erzinantis, nes sudaro įspūdis, kad tekstai „nesurišti“, parašyti autoriaus skirtingais laikotarpiais, neišlaikant Džono bendrųjų biografinių istorijos linijų. Jeigu Lisaboną ir Ženevą labiau vienija miesto aprašymas, erdvės perteikimo kaip tam tikra gyvenimo filosofinė mintis, kituose tekstuose labiau fokusuojamasi į kitus objektus. Ypatingai skiriasi paskutinis tekstas Šumas ir Čingas, apie dvi skirtingas upes (viena iš jų Britanijoje, kita – Lenkijoje), erdvėje jos pasakojime jungia praeitį ir dabartį, britų ir lenkų kultūros takoskyrą (skirtybę ir bendrystę). Pagrindinio veikėjo apsilankymas miestelyje, kur jo draugas neseniai vedė ir netrukus atsiveš žmoną ir sūnelį, jis ruošia rūgštynių sriubą chaotiškai jungdamas draugo istoriją su savo praeities išgyvenimais. Nors istorija nebetenka vaiduokliškumo, tačiau anaiptol neprarandama mistinio teksto polėkio. „Tas kareivis buvo nušautas 1943 metų gruodžio 31 dieną šitame name. Gal iš tikrųjų jis buvo nušautas lauke, prie obels su vyšnios didumo obuoliukais, bet sprendimas jį nužudyti buvo priimtas čia. Impulsas, privedęs prie to veiksmo, įsižiebė šitame kambaryje, gal žodis „sprendimas“ būtų per griežtas tam, kas vyko, apibūdinti. Tasai vokietis buvo vos aštuoniolikos metų (p.153-154).“ Apie tai mąsto pasakotojas, ruošdamas tame pačiame name rūgštynių sriubą atvykstantiems.

Rašytojas John Berger

Tikriausiai vienintelis šios knygos minusas būtų šių tekstų netvarka, tam tikras idėjinis raiškos palaidumas, „nesuveržtumas“, kada neišlaikomas to paties pasakotojo tembras, jo bendra kelionė per Europą po laiką ir erdvę. Vienas iš šių tekstų visrakčių būtų laiko ir erdvės unikali tvarka, tam tikra logika, dėsnis, kuris galioja tiek pasakotojo gyvenimui, tiek perteikiama ir teksto minčių ritmikoje – tas unikalus dėsnis, bandymas paaiškinti, ant ko stovi pasaulis, yra kartu literatūros tekstų tvarkymo dėsnis. Pavyzdžiui, tekste Ilingtonas susitinka du pagyvenę vyrukai, kurie netekę mylimųjų apžiūri sodą, abu smarkiai ilgėsi ir sodo chaose ieško tam tikros tvarkos, dėsnio, kuris iš esmės tiktų ir jų sujauktiems gyvenimams paaiškinti. Vienas veikėjas pataria kitam, kai šis nori surūšiuoti mirusios žmonos paliktus eskizus: „Surūšiuok juos. Sugalvok sistemą, kuri tau tiktų. Pagal metus, pagal spalvą, pagal tai, kas labiau patinka, pagal dydį, pagal nuotaiką. Ir ant kiekvieno voko užrašyk jos vardą ir savo sugalvotą kategoriją. Tai užtruks. Nė vienas jų neturi patekti į ne jam skirtą vietą. Kiekviename voke sudėsi tam tikra tvarka, ant kiekvieno kitoje pusėje nežymiai parašysi eilės numerį (p. 109).“ Iš tikrųjų Mes susitinkame čia tekstų vainikas irgi turi savo unikalią sistemą, logiką, kuri tekstais jaučiama kaip labai asmeniška ir brangi rašytojui J. Bergeriui. Tam tikri autobiografiniai niuansai leidžia įspėti, kad autorius per savo sukurtą alter ego kataloguoja prisiminimus, juos rekonstruodamas, suskirstydamas, perkurdamas.

Kas sukuria teksto jaukumą? Ogi nuolankus, neciniškas pasakotojo balsas, kuris erdvę, istoriją, objektus perteikia suasmenindamas. Vienas įsimintiniausių tekstų buvo apie Prancūzijoje aptiktus piešinius urvuose, kuriuos antropologiniais analitiniais rakursais pasakotojas suasmenina iki humanistinių vertybių skalės: „Kaip tik todėl žiūrėdamas į bet kurį iš čia pavaizduotų gyvūnų jauti žmogaus buvimą. Buvimą, atsiskleidžiantį per malonumą. Čia kiekvienai būtybei žmogus yra namai – keistas apibūdinimas, bet nenuginčijamas (p. 118).“

Šioje netvarioje, vaiduokliškai chaotiškoje istorijoje, kuri neturi aiškių ribų, vien tik tam tikras „iškąstas“ pasakojimo atkarpas, erdves, momentalius pasakotojo sukurtus gyvenimo kambarius su praviromis durimis į kitus kambarius, veriasi bendra tekstų idėja apie laikino žmogaus gyvenimo netvarumą. Ar tai būtų žmogaus gyvenimas, ar tai būtų Lisabona, Krokuva, Ženeva, ar tai būtų atmintyje ir realybėje bėgančios upės, visas tas praeities ir dabarties, įsivaizdavimo ir realaus pasaulio „pertepimas“ suponuoja, kad visi gyvename ant mirusiųjų kapų ir patys tapsime dar vienu istorijos sluoksniu – dulke buvai, dulke pavirsi! – ar tai būtų pašauto vokiečio kareivio kapas, ar istorinis Lisabonos grindinys, visa tai yra paveldėta, jau kažkieno nugyventa. Ir visame tame gniuždančio ir gąsdinančio laikinumo, žmogaus mirtingumo istorijoje staiga atsiveria viso to laikinumo ir trapumo grožis ir prasmė.

P. S. Gal kas išvers ir 1972 metais Booker premija įvertintą jo romaną „G“?

Jūsų Maištinga Siela