Dainius
Dirgėla. „Vaidmenų knyga“ – Vilnius: Tyto alba, 2017, – 64 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Pažintis
su poeto ir fotografo Dainiaus Dirgėlos (g. 1969) eilėraščių rinkiniu Vaidmenų
knyga praėjo gana lengvai. Trukau 45 minutes, kol įveikiau visą rinkinį,
šį bei tą (kaip paprastai ir skaitau) pasižymėdamas įdomesnes vietas pieštuku. Tiesą
sakant, pirmąkart – dabar jau nebepamenu kas, – Literatūroj ir mene recenzavo
šią poezijos knygą tarp kitų rinkinių naujienų ir Vaidmenų knygą bene
labiausiai norėjosi perskaityti. Recenzentas gyrė. Deja, knygyne šios knygos
neaptikau, o vėliau ir užmiršau tokią esant, tik visai neseniai, nukainuotų
knygų krūvoje vėl ją pamačiau. Nė nemirktelėjau ir įsimečiau į pirkinių
krepšelį.
Vaidmenų
knyga tikriausiai taps šiais metais
geriausia poezijos perskaityta knyga, nors nedaug šiemet jos skaičiau, tačiau
D. Dirgėlos eilėraščiai buvo šioks toks atradimas. Pasižymėdami kasdieniškumu,
buitiškumu ir asmeniškumu, eilėraščiai atvėrė tai, apie ką vyrai poetai savo
eilėraščiuose beveik nekalba, arba tai paverčia ironijos priemone – apie savo
moteriškąją pusę.
Vaidmenų
knygoje esti tam tikri personažai –
subjektas, jo moteriškoji pusė, subjekto sutuoktinė ir jos vyriškoji pusė –
visa tai primena septinto dešimtmečio populiariąsias komunas, kuriose gyvendami
Vudstoko sukirpimo hipiai nesisavindavo nei savo mylimųjų, nei palikuonių. Aišku,
eilėraščiuose tai tik iliuzija, čia tik daugpatystės butaforija, iš tikrųjų
dvelkia tarp subjektų kasdienis buityje vyraujantis pretenzingumas, netgi pavydas.
Dėmesio centre – savo moteriškumo pusę priėmęs subjektas, kuris savo vidine
moterimi „naudojasi“ ne tik kaip radaru, geru patarėju ir santykių „bambagysle“,
jungiančia jį su mylimąja, bet tai kartu ir vidinis balsas, būdas suprasti,
pateisinti tradicinius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus. D. Dirgėlos
poezijoje tai veikia dvejopai: vienaip toji vidinė harmonijos sąjunga su savo „antrąją
vidine puse“ sujungia vyriškus ir moteriškus pradus, kitaip – tampa poetine
priešpriešomis grįsta priemone tiesiog pasijuokti iš moteriškų vyrų, vyriškų moterų
(anti)stereotipų, pasijuokti tiesiog iš to anekdotinių standartų, kaip antai, kad vyras namuose laikomas tam, kad išneštų šiukšles.
Esminis
šių dvipolių – moteriškų ir vyriškų mąstymo modelių – sugretinimas ir kontrasto
išryškinimas žymi visgi tik vieną ironijos ir buitinių šaržuojamų situacijų
štrichą, o kitame štriche – tam tikrą jaučiamą eleginį moters ir vyro prigimtinį
nesuderinamumą, kurį bando imituotai pateisinti subjektų priešingi „vidiniai“
vaidmenys, tie vaidmenys tampa kaip priemonė ir būdas sujungti nesujungiamus pasaulius: Venerą ir
Marsą, vyrą ir moterį, In ir Jang: „pagrindiniai sakiniuose yra veiksnys ir
tarinys / pasakė mano vidinė moteris / bet maniškė įsiplieskusi teigė /
aplinkybės vietos laiko ir būdo / tikslo sąlygos ir priežasties / aplinkybės
kiekybės ir nuolaidos / jos čia svarbiausios (p. 56-57).“ Moteriškam
mąstymui modeliui svarbiausia (bent subjektui atrodo) yra antrininkės sakinio
dalys, o subjektui ir jo vidinei moteriai – gramatinis centras t. y. viena reali klišė,
kad moterims svarbios smulkmenos, o vyriškas mąstymas fokusuojasi į veiksmą ir
esmę... „Mano vidinė moteris / vakar susipyko su mano moterimi // jei gerai
pamenu / dėl kažkokios buitinės smulkmenos (p. 9)“.
Dainius Dirgėla
Visgi
eilėraščio rinkinys nėra skirtas vien vyriškų ir moteriškų santykių
kontrastams ir problematikai perteikti, rinkinyje siekiama sukurti šeiminę
santykių kupolą, kuris vietomis gali priminti TV laidą „24 valandas“, kada
sutuoktinė grįžusi aptinka geriančius vyrus namuose ir įsiveržusius
policininkus ir čia pat – jau kitame eilėraštyje – subjektas ir subjektė (bei
jų vidiniai antrininkai) jau maloniai geria kavą ir klausinėja, ar tu mane
myli? Rinkinys tarsi banguojančių jau nebe jaunų, daug gyvenime mačiusių,
gebančių reflektuoti slopstančių jaunatviškų geidulių pasaulį subjektai.
„...bet
tavyje per daug patirties / bet tavyje per mažai naivumo / bet tavyje per daug
dirbtinių E / lementų // anksčiau ar vėliau / išsiduosi (p. 33) – sako subjektas, žvelgdamas į savo fizinius pokyčius:
žilus ir retėjančius plaukus, kas iš esmės suponuoja, kad subjektas kenčia
(lengviau ar sunkiau) vidutinę amžiaus krizę, kada jau dukroje regi jos vidinį
berniuką ir troškimą, kuo greičiau viską patirti, nes kadaise pats tai jau
patyrė, bet jaunystė jau praėjusi, todėl nebesusigrąžinsi jaunatviškos nekantros... Eilėraščiuose vyrauja eleginis ironizavimas,
pašiepiami standartai, aplinkinių vidutinio amžiaus klijuojamos etiketės, bet
subjektas, nors ir blaiviu protu suvokia, kad tai tik modeliai, išnaros,
vaidmenys, pats vis vien pasiduoda tų „instaliuotų jausenų ir būsenų“
programoms. Kam visa tai? Nesunku suprasti, kad norint išgyventi visa tai – etiketes,
artėjančią senatvę, slopstantį seksualumą, dukros paleidimą ir kitus pokyčius – reikalinga
gelbėjimosi saviironija, sukurti vaidmenys, asmenybių dublikatai, kurie elgiasi
ir mąsto priešingai.
Kiek
kitokia Vaidmenų knyga, manding, lietuvių poezijoje prakirto eketę į
šiek tiek kitokią poeziją, nebanalią prieigą prie susitaikymo su savo ribotumu
ir trumpalaikiškumu. Kad ir kaip subjektas būtų panašus į Džeką Nikolsoną iš Švytėjimo,
Infiltruotų ir Istviko raganų, jis taip pat vieną dieną pasibaigs: rodosi, jis baigiasi kas akimirką, nes mūsų vidiniai (vyrai ir moterys) kinta kaskart. Todėl belieka sau ištarti: nesvarbu, kas bus rytoj, kas buvo vakar, šią
akimirką – ir subjektas tai ištaria paskutinio eilėraščio eilutėje! – esu!
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą