Knyga: Kent Haruf "Mūsų sielos naktyje"

Kent Haruf. „Mūsų sielos naktyje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 144 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po rudeniškai gražiu viršeliu slepiasi dar viena verstinės grožinės literatūros istorija, kurią kaip karštą naujieną pristato Baltų lankų leidykla. Šįkart tai amerikiečių prozininko Kent Haruf (1943-2014) paskutinis romanas Mūsų sielos naktyje (angl. Our Souls at Night), kuris pasakoja apie vienišus senukus, gyvenančius kaimynystėje. Edė ir Luisas jau išgyvena gyvenimo saulėlydį, abu yra netekę sutuoktinius, todėl neturėdami ko prarasti, jie susitaria miegoti vienoje lovoje, kad galėtų pasidalyti prieš užmiegant mintimis arba tiesiog jausti vienas kito būvimą šalia ir žinoti, kad jie nėra vieni(ši).

Tiesą sakant, mane kur kas labiau tiek literatūroje, tiek kine žavi pasakojimai apie senukus, kurie spjauna į viską ir ryžtasi paskutiniam pasispardymui nei tos visos dramatiškos jaunuolių istorijos. Ne kartą save pagavau mąstant, kodėl labiau simpatizuoju žilagalviams senoliams, nei jaunuoliams? Kiekvienas tikriausiai iš mūsų daugiau ar mažiau galvoja apie savo senatvę, gyvenimo baigtį, kada pasieki didžiausią savo patirties sankaupą, kai nebėra nieko naujo patirti, vien tik savo senkančias gyvenimo jėgas ir paskutines gyvenimo dienas. Tai tam tikras susitaikymas su žmogaus ribotumu ir mirtingumu, deja, visi mes prie to artėjame.

Labai tikėjausi, kad knyga bus kažkuo panaši į prieš tai skaitytą britų rašytojo John Berger Mes susitinkame čia, tačiau Kent Haruf knyga kiek kitokia, nors ir išlaiko tylų melancholišką gyvenimo baigties ir artumo troškimo eleginį pasakojimo atmosferą, tačiau pasakojimo pobūdis kur kas reališkesnis, nuoseklesnis ir žemiškesnis.

Atrodo, tokių knygų, kaip senukų vaikai pradeda auklėti savo senuosius tėvus, (netgi savotiškai juos morališkai auklėti, nes patys kažkada buvo jų taip mokomi gyventi), istorijų literatūroje turime ne taip ir mažai. Edės sūnaus Džino santuoka griūna, jis palieka savo mažametį sūnų senai motinai, kuris stebi močiutės ir kaimyno Luiso draugystę ir pamažu jo besidraskančios šeimos žaizdos pradeda gyti, tačiau Džinas greitai atsiima sūnų ir uždraudžia bendrauti su močiute, nes ji elgiasi nederamai palaikydama nepadorius santykius su kaimynu, apie kuriuos žino visas miestelis. Nors visa šioji situacija pasakojama amerikietiškos kultūros kontekste, tačiau labai dažnai galime atpažinti ir mums, lietuviams, ydingų kultūrinių niuansų, moralinių veidmainiškų vertybių, kada stengiamasi aukoti asmeninę laimę ir džiaugsmą dėl giminių, kaimynų, miestelėnų požiūrio. „Viešumoje žmonės mandagūs. Niekas nenori kelti triukšmo. Be to, aš manau, kad mes kiek persūdom. Jie turi sočiai savų reikalų, kada jiems mumis domėtis. Dar jiems nebaigus valgyti, trys moterys išeidamos stabtelėjo prie jų, kiekviena pasakė labas, o tada pasuko prie durų (p. 49)“ Viena opiausių problemų, kurias subtiliai atskleidžia K. Haruf, yra šeiminių santykių svyravimai, deklaruojamų vertybių neatitikimas su fundamentaliosiomis vertybėmis, kada žmogui, kad ir seniausiam, vis tiek norisi artumos ir atramos.

Kent Haruf

Džinui atrodo, kad jo senutė motina turi visą likusį gyvenimą gedėti ir prisiminti jo tėvą Karlą. Visus santykius gaubia šiokia tokia nuosavybės, nusisavinimo idėja t. y. tam tikri socialiniai ir kultūriniai standartai bei vaidmenys, kuriuos turi atitikti senukai ir jų vaikai. Tiesą sakant, Edė spjauna į viską, ji užmezga romaną su Luisu, puikiai leidžia laiką, jaučia prieraišumą, pasitikėjimą; abu nuogi brenda į vandenį ir tame neskubriame tekste skambanti frazė „man nerūpi, jeigu mus kas nors pamatys nuogus“ iš tikrųjų suskamba pati iliuzija, kuriai lemta subliukšti. Iliuzija, kad vieną akimirką išsivadavus iš sociumo primestų vaidmenų nelaisvės galima išsivadavus gyventi laisvėje iki mirties. Skaitytojas jaučia, kad veikėjams to nelemta patirti, (kad nebus šitaip, kaip būna tuose įkvepiančiuose filmuose apie senukų pabėgimus), nes eleginis pasakotojo balsas išduoda, kad tai tėra tik trumpalaikis išsilaisvinimas, gilesnis įkvėpimas prieš vėlei grįžtant Luisui ir Edei į savo vienatvės vaidmenis.

Neskubriame pasakojime autorius stačiai išvengia sentimentalumo, tačiau nepraranda jautrumo – tai itin gero literatūrinio teksto audinys, kuris panardina ne vien į įvykių verpetus, kurie gana žmogiški, gyvenimiški, daugelio skaitytojui nesunkiai atpažįstami iš savo giminių ir artimųjų bendravimo modelių, tačiau autorius išgauna (simboliškai – ir savo paskutiniame gyvenime rašomame romane) gyvenimo pabaigos liūdesį ir tam tikrą džiaugsmą, „bobų vasarą“, paskutinį bandymą senukams susigrąžinti prabėgusį laiką ir gyventi dabartimi, ne vien tik savo gyvenimo prisiminimais.

Žinote, kur šios istorijos grožis? Kad net ir senatvėje suvokus, kad jau niekas nebesvarbu ir reikia gyventi savo gyvenimą, žmogus vis tiek atsisako asmeninės laimės, suklumpa prieš finišo tiesiąją. Laimės atsisakymas Mūsų sielos naktyje tampa esminiu gyvenimo įverčiu, apibendrinu: be savo ribotumo ir klaidų mes nepatirtume tų sielos naktų, kurios, kad ir kokios šaltos ir liūdnos, sukuria kančios grožio tikrumo tyrumą ir iliuziją, kitaip sakant, jos viena kitai neprieštarauja, o tai ir yra gražiausia šioje knygoje – mes taip iš visos širdies trokštame gyventi laisvėje, tačiau vis tiek moralinių įsipareigojimų dėka renkamės gyventi vienatvėje.

Jūsų Maištinga Siela