Filmas: "Pieno karas" / "Héraðið" / "The County"

Sveiki,

Dar vienas islandų filmas „Pieno karas“ (angl. The County) (2019) pasakoja apie islandus ūkininkus, jų intrigas bendruomenėje. Tai jau antrasis filmas, kurį teko matyti būtent šio režisieriaus. Prieš kelerius metus „Avinai“ (2015) padarė, mano akimis, kur kas didesnį įspūdį, kadangi režisieriui labiau pavyko sukurti užsispyrusių asketiškų brolių avinišką kovą islandiškos gamtos atmosferoje, na o „Pieno karas“, nors ir panašios stilistikos, panašios atmosferos ir vėlei apie ūkininkų konkurencijos problemas, tačiau, mano galva, jau kiek pašlijusio scenarijaus...

Visų pirma pirmasis pusvalandis buvo tikra kančia. Nežinau, ką mąstė režisierius, bet buvo absoliučiai užsibuksavęs ištęstoje asmeninėje moters ūkininkės gyvenimo periferijoje. Kol numirė jos vyras, o režisierius jį nugaišino per lėtai, ištęsti pradžios beintrigiai kadrai, ištęstos netikros teatralizuotos emocijos, o žadėtosios skandinaviškos komedijos – nė kvapo. Galiausiai intriga prasideda tik po pusvalandžio, tad dar spėjau iš pagarbos neišeiti iš salės ir pasilikau. Nepasigailėjau, nes būtent tada įpykusi moteris pradeda taškyti valdžios pastatą karvės pienu ir darosi įdomu, kuo visas tas skandalas pasibaigs: ar galiausiai moteris bus sutriuškinta pieno supirkimo direktoriaus, o gal ji laimės prieš juos.

Palyginus su „Avinais“ šis filmas ne toks ir juokingas. Iš tikrųjų juoko čia vos katino ašaros, nes po keisto ir nenatūralaus moters elgesio slepiasi vyro praradimo potrauminė psichologija. Kovodama prieš pieno supirktuvės monopoliją ji nesąmoningai atlieka tarsi gydomąją terapiją – vėl jaučia gyvenimo tikslą, yra dėl ko kovoti ir gyventi. Tai tiek to juoko. Pats geriausias filmo kadras yra paskutinis, kada bankrutavusi moteris palieka ūkį ir saulei besileidžiant dainuoja gerą seną dainą iš esmės apie mus visus, išmokau jau beveik mintinai. Kadangi ir pats pasijuntu, kaip ir daugelis mūsų, tiesiog įstrigę savaitės kvailame ritme ir tik savaitgaliai kaip apdovanojimai už nuvarytus darbus į šoną... Esame savų vaidmenų ir tikslų įkaitai ir kartais pajuntame gyvenimo vingį – vieną geriausių gyvenimo momentų, kada galime viską mesti, nusivalyti mėšlinus batus ir dairytis naujos gyvenimo vagos. Nors filmas niūrus, tačiau pabaigoje atrodo, kad išvykau iš pilkosios zonos kartu su pagrindine veikėja.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela