Knyga: Philip Roth "Kiekvienas žmogus"

Philip Roth. „Kiekvienas žmogus“ – Vilnius: Vaga, 2019 – 144 p.

Amerikiečių rašytojas Philip Roth (1933-2018) man puikiai pažįstamas iš paauglystės laikų, kada gavęs lietuviškai Rasos Drazdauskienės išverstą knygą Amerikietiška pastoralė, kultinėje Alma litteros knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, maniausi, kad prisėsiu ir perskaitysiu kaip Salman Rushdie Vidurnakčio vaikus, tačiau po 70 puslapių teksto supratau, jog būsiu save naktimis nualinęs S. Rushdie stebuklingu romanu ir pernelyg greitai kibęs į Philip Roth, todėl atidėjau Amerikietišką pastoralę į šoną visiems laikams. Tebeturiu lentynoje tą knygą, tikiu, kad šiandien su malonumu ją netgi įveikčiau, tačiau prieš trejetą metų teko Kino pavasaryje matyti ekranizaciją, kuri man patiko, tik, deja, jau nebepaskatino skaityti pačios knygos...

Šiemet Vagos leidykla pristatė kitą rašytojo romaną, kur kas patogesnės apimties, pavadinimu Kiekvienas žmogus (angl. Everyman), o jį išvertė mano mėgstamas, šiaip jau suvokiamas kaip elitinės literatūros vertėjas Laimantas Jonušys. Tai paskutinis Philip Roth romanas, parašytas 2006 metais, po kurio autorius iki pat savo mirties daugiau nieko neparašė. Romanas, kaip ir tikėjausi, skamba kaip savotiškas requiem, mąslus gyvenimą apibendrinantis kūrinys, paskutinis pasispardymas, jeigu dar gražiau – paskutinė rašytojo gulbės giesmė. Nežinia, kiek šiame PEN/Faulkner premija apdovanotame kūrinyje yra autobiografiškumo, tačiau gyvenimiškos išminties, atlaidumo praeities įvykiams tikrai yra nemažai.

Istorija aprėpia visą vieno vyruko, žydų kilmės (tai nuolat pasikartojantis Ph. Roth romanų motyvas) vyruko gyvenimą, pradedant jo pirmuoju apsilankymu ligoninėje, kai jam dar esant mažam berniukui išoperuojama išvarža ir baigiant jau esant visai senukui, kai jis vyksta į dar vieną operaciją. Nors istorijos pradžia prasideda per pagrindinio veikėjo laidotuves, didžiąją gyvenimo dalį veikėjas pasakoja pats savo gyvenimo istoriją, kuri, kaip jau galite numatyti, paženklinta amerikietiškosios kultūros ir netobulo, nuolat savo kūniškiems įgeidžiams tarnaujančio vyro klystkeliais.

Esminiai istorijos pjūviai, ženklinantys veikėjo gyvenimo pokyčius, yra operacijos ir besikeičiančios gyvenimo moterys. Per moteris – mamą ir tris buvusias žmonas – jis papasakoja savo ligos istoriją, o per ligos istoriją ir destruktyvius santykius su aplinkiniais. Tai gana kinematrografiškas pasakojimas, kuris nuteikia itin amerikietiško, holivudinio pasakojimo polėkiui, kokį galime regėti, tarkim, žiūrėdami Forestą Gampą ar skaitydami John Irvingo romanus. XX amžiaus Amerika, Didžiosios depresijos laikotarpis, privatus žydiškas tėvo verslas taisyti ir pardavinėti laikrodžius bei papuošalus, brutalus ir mačistinis vyro pasaulis, atskirtas nuo švelnaus ir nuolankaus moters pasaulio, kuris veikiau randasi prie puodo, vyro ligonio lovos ir skirtas vaikų auklėjimui. Neapleido jausmas, kad tokią istoriją būtų nesunku ekranizuoti, tačiau padaryti filmą ypatingą, kokį rašytojas padaro Kiekvienas žmogus kūrinį, būtų išties nelengva užduotis.

Philip Roth

Tik iš pažiūros atrodo, kad pagrindinio veikėjo problema yra ligos ir neištikimybė. Atrodo, kad veikėjas velka užprogramuotą likimo naštą paklusti savo seksualiniams įgeidžiams ir net atrodo, kad jį todėl likimas ir baudžia ligomis. Priešingai nei jo brolis Hovis, kuris sukūrė visiškai sėkmingo, idealaus amerikiečio gyvenimą. Kurį laiką tarp brolių atvyravę puikūs santykiai tampa iškreipti nesėkmių: „Pats paauglystėje turėdamas dailininko talentą ir vienintelį vertą dėmesio fizinį gebėjimą – gerai plaukti, – Hovį mylėjo nesidrovėdamas ir visur juo sekdavo. Bet dabar jo nekentė ir jam pavydėjo, buvo persmelktas pavydo nuodo, mintyse beveik stojo prieš jį apimtas įniršio, nes jėgai, su kuria Hovis ėjo per gyvenimą, nėra buvę jokių kliūčių (79-80 p.).“ Kaip ligos ir sveikatos trūkumas gali sugadinti brolių santykius – kiek netikėtas Ph. Roth pavyzdys, kad ne visada turtuose glūdi šeiminių santykių pražūtis.

Pirmojoje knygos dalyje labiau pasakojimas šviesus, netgi atrodo, kad pasakotoją nelabai ir jaudina gyvenimo negandos, kurios tebuvo smagus nuotykis. Dvelkia ir subtiliu humoru, pavyzdžiui, „Testamento rašymas – geriausia senėjimo, o gal net mirimo dalis, pats rašymas, o paskui atnaujinimas, koregavimas ir rūpestingai apgalvotas perrašymas (p. 53)“. Vėliau pasakotojo tonas įgauna tam tikro gyvenimo kartėlio, išpažinties ir apgailestavimo polėkio, kadangi artėdamas prie senatvės įvykių, pasakotojas ima apgailestauti, kad gyvenimas toks trumpas ir jis padarė tiek mažai. Iš esmės tai knyga, kuri absoliučiai ramiai nuteikia tiems žmogaus gyvenimo tarpsniais, apie kuriuos mes jau esame girdėję, skaitę ir matę filmuose – nieko naujo nepasiūlo. Prisiminiau vokiečių rašytojo Robert Seethaler irgi mažos apimties romaną Visas gyvenimas, kuriame autorius irgi aprėpia visus vieno žmogaus gyvenimo tarpsnius, tačiau tam jis pasitelkia ypatingą laikmetį, ekspertinius asketiškuosius gyvenimo buities ir filosofijos matmenis, o Ph. Roth lieka ištikimas tradiciniam nuosekliam pasakojimui.

Galiausiai amerikietiška imigrantų šeimos istorija tampa universali ir tinkanti kiekvienam iš mūsų, nes pasakotojas apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, susidūrimą su savo prigimtimi klysti, tarnauti aistroms, sąmoningai ir nesąmoningai kurti ir griauti santykius, o galiausiai tai romanas apie žmogaus mirtingumą, susidūrimą su išnykimo akistata. Gal dėl to šis romanas labai patiks ir paprastų istorijų skaitytojams, ir skaitytojams gurmanams, nes teksto raiškos ir turinio atžvilgiu Kiekvienas žmogus yra universali knyga, o tokios visada randa priebėgą prie skaitytojo. Tokias knygas vadinu išpažintinėmis, gal net pernelyg sąžiningai parašytomis, nesvarbu, kad jos ne autobiografiškos, tačiau nesunku už teksto kulisių pajusti, kad autoriui ji buvo svarbi, kaip gali ji tapti svarbiu kiekvienam iš mūsų trumpalaikiškumo liudijimu. Galiausiai visa, kas esame, buvome ir būsime, tėra tik mūsų prisiminimai apie santykius, štai veikėjas skambina vienam draugui, kuris miršta nuo prostatos vėžio, pastarasis sako: „Gana ilgai apie tai kalbėjau, o dabar turiu parašyti. Viską, ką patyriau tame versle. Jeigu sugebėsiu parašyti atsiminimus, būsiu pasakęs žmonėms, kas aš esu. Jeigu sugebėsiu, mirsiu su šypsena veide (p. 119).“

Jūsų Maištinga Siela