Knyga: Philippe Claudel "Šuns archipelagas"

Philippe Claudel. „Šuns archipelagas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020 – 208 p.

Sveiki, skaitytojai,

Retai šnekamojoje kalboje vartojamas žodis archipelagas yra daug kam paprasčiausiai nežinomas. Panašios kilmės salų virtinė – tokį geografinį darinį vadiname archipelagu. Pripažinkime, knygos pavadinime vartoti tokį žodį nėra geras komercinis strateginis žingsnis, tačiau kai tai daro pasaulyje ir ypač Prancūzijoje pripažintas rašytojas, kino režisierius Philippe Claudel (g. 1962), tikriausiai joks mažai žinomas žodis ir jo reikšmė nepamaišys, galgi net priešingai – suteiks mistinio žavesio, kaip be komercinio prieinamumo galima patraukti minias skaitytojų pirkti ir dalytis nuomone apie naujausią rašytojo kūrinį Šuns archipelagas (pranc. L‘Archipel du Chien).

Tai jau trečiasis mano paties skaitytas rašytojo romanas. Anuokart didžiulį įspūdį palikęs Brodekas tikriausiai ir liks pačiu mėgstamiausiu rašytojo kūriniu. Vėliau skaitytos Pilkosios sielos bei dabar Šuns archipelagas, deja, jau nebepalieka tokio įstabaus poveikio, tačiau idėjiniame romane vis vien yra daug literatūrinių įdomybių.

Viena pagrindinių Ph. Claudel romano siužetinių struktūrinių elementų yra detektyvinė nusikaltimo linija, per kurią išryškėja visuomenės dvilypumas bei prigimtinė žmogaus tamsuma, kuri niekaip nesiderina su tobulėjančios visuomenės vizija. Kaip ir Pilkosiose sielose, taip ir čia, autorius plėtoja žmogžudystės temą, kurios pagrindiniu liudytoju tampa saloje gyvenantis Mokytojas, pastarasis vieną dieną aptinka Daktarą, Merą ir Senę jūros pakrantėje tyrinėjančius tris vyrų kūnus. Mokytojas padeda Merui atsikratyti jų lavonais ir nenorom prisideda prie ramaus salos gyventojų gyvenimo, gyventojų, kurie tik nori, kad jų sala būtų sėkminga turistams. Nesunku įsivaizduoti, jog Ph. Claudel remiasi per paskutiniuosius penkerius metus suaktyvėjusia Viduržemio jūros regiono pabėgėlių problematika. Nelegalūs keleiviai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos keliauja laivais per jūrą ir nemaža dalis jų žūsta.

Šuns archipelagas – tai salynas, kuris primena šunį (kaip ir ant knygos viršelio!), kuriame gyvenama tik vienoje šuns galugerklinėje saloje, kur nuo seno žmonės čia augino vynuoges, užsiėminėjo tunų žvejyba. Visame romane šuns archipelagas turi simbolinę metaforinę prasmę. Gyventojai gyvena šuns gerklėje, pritvinkę godumo, melų ir nusikaltimų; galiausiai juos pats gyvenimas išspjauna iš tos salos. Geografinė struktūra ir salos gyventojų moraliniai ir dvasiniai parametrai turi filosofinę prasmę ir tai yra vienas iš įdomesnių knygos elementų. Nemažai aliuzijų į Bibliją, į Kristaus nukryžiavimo istoriją, kada pedofilija apkaltintas mokytojas uždaromas požemiuose. Salos gyventojų neapykanta primena Barabo ir Kristaus teismą, keršto ir įsiūčio ugnis labai primityvi, tačiau galinga. Iš esmės autorius atkartoja Biblijos tiesas, perfrazuoja šiuolaikiniuose kontekstuose moralės, teisingo pasirinkimo, šmeižto ir žudymo istorijas.

Yra toks danų sukurtas filmas Medžioklė (dan. Jagten, 2012), kuriame mokytojas apkaltinamas vaiko tvirkinimu. Galia manipuliuoti žmonių mases, naudojant fake news, yra beribė. Kasdien mus, paprastus gyventojus, prifarširuoja galybe netikrų naujienų, per jas mums formuojamas iškreiptas, netikslus suvokimas apie pasaulio sąrangą. Ph. Claudel taip pat panaudoja šiuos galios svertus, ypač, kai Mokytojas apkaltinamas priekabiavimu: „Jūs vadinate tai glostymu ir iš karto suteikiate tam žodžiui iškrypėlišką reikšmę. Tai buvo tik prielankumo, padrąsinimo gestai. Būdas juos kompensuoti. Mes ne automatai ir dirbame ne su automatais (p. 135).“ Žodžių daugiareikšmiškumas ir jų potekstė sukelia visuotinę salos gyventojų pyktį. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vaikomasi sensacingumo, skandalų kaip vieno svarbiausio tiesos įrodymo, labai lengva gniuždyti ir traiškyti atpirkimo ožio gyvenimą.

Philippe Claudel

Šuns archipelagas labiau idėjinė knyga, pasakotojas atitolęs nuo veikėjų, neleidžia išplėtoti jų įsitikinimams ir, mano akimis, kiek primityvokai atskleidžiami veikėjų charakteriai. Akivaizdu, kad autorius rinkosi priešingą strategiją nei rašydamas Brodeką – atskleisti visuomenės vaidmenų ir veidmainių archipelagą, išplitusį nedorybių ir egoizmo žemėlapį. Tačiau, mano akimis, romanas dėl to, kad neturi iki galo išplėtoto ir atskleisto centrinio veikėjo figūros, praranda įtaigą. Kodėl Brodekas, kuriame skaitytojas nuo pradžių iki paskutinio knygos puslapio alsuoja į nugarą, įtikina? Nes autorius leidžia tapatintis, abejoti ir kankintis kartu su iš koncentracijos stovyklos sugrįžusiu Brodeku, kuris nežino, ko nori iš jo aplinkinis pasaulis. O štai Šuns archipelage neturime atramos, viskas „praplaukia“ ganėtinai paviršutiniškai, lyg filmo scenarijaus apmatai, kurie turi aiškią idėją, aiškią nuotaiką, tačiau neturi centrinės istorijos, kuria būtų galima patikėti iki galo.

Iš vienos pusės buvau beveik patikėjęs, kad Meras bus tas raktas, kuris atves istoriją iki naujo filosofinio lygmens, tačiau jis liko amoralus toks, koks buvo knygos pradžioje. Maniau, kad Mokytojas bus tas raktas, kuris iš pradžių kiek priminė Brodeką, kuris atlieka tyrimus, fiksuoja jūrų sroves, mėto į bangas manekenus, tačiau jo reikšmė irgi nublanksta. Tada atsiranda Komisaras, su kiek mistiška ir, bent man, iki galo neįtikinančiai pateikiama istorija, kad jis visiškai ne Komisaras, o kažkoks savamokslis detektyvas vardan savo egoistinės pramogos. Bet ir jo reikšmė tik kaip eilinio pėstininko. Galiausiai visoje toje istorijoje trūko stipraus ir literatūriškai įtaigaus veikėjo, nors visuminis knygos vaizdinys, primenantis antiutopinį literatūros žanrą su F. Kafkos, A. Camus ir kitais absurdą nagrinėjančiais egzistencialistais, tapo patogiai supresuota ir pateikta šių dienų idėjinė žmogiškumo apokalipsę.

Idėjų Philippe Claudel turi nemažai, jis geba rašyti įdomiai, jo problemos universalios, aprėpiančios į visuomenę įsimetusius ydingus navikus, tačiau jau trečias kūrinys, kuriame jaučiu išrašytus tuos pačius siužetinius sprendimus, kuriuos iš vienos pusės galima vadinti Ph. Claudel stilingo pasakojimo autentika, o tai jau nebenustebina manęs kaip skaitytojo. Kitą vertus, galbūt autoriui, kaip ir Agatai Kristi, malonu tiesiog vėlei pradėti naują detektyvinę istoriją, tik kaskart vis kitomis aplinkybėmis. Žinoma, mano palyginimas su Agata Kristi nėra lygiavertis, Ph. Claudel visgi idėjinis ir filosofinis autorius, kuris formaldehide preparuoja išpjautus žmonių civilizacijos ydingus apendicitus ir mums pateikia kaip eksponatą, kurį galime tyrinėti priploję nosis ir akis prie stiklo gaubto ir stebėtis civilizacijos bjaurastimis.

Jūsų Maištinga Siela