Filmas: "Kristaus kūnas" / "Boże Ciało" / "Corpus Christi"

Sveiki,

Lenkų kinas, lenkų kinas, lenkų kinas... Kino pavasaryje tai yra būtinas asortimentas, o kai sužinai, kad filmas dar buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias metų užsienio filmas, imi ir prisitrauki kėdę arčiau prie ekrano. Kažkada matytas to paties režisieriaus Jan Komasa filmas „Savižudžių kambarys“ (2011) apie paauglius, kurie žudosi dėl interneto ir patyčių, pagalvojau, kad kokia gera filmo mintis, tačiau realizacijos aštrumo toje istorijoje man kažkiek strigo, ko nepasakysi apie naujausią darbą „Kristaus kūnas“ (lenk. Bože Ciato) (2019), kuriame pasakojama apie jaunuolių pataisų namuose patekusį Danielių, kuris per savo sudėtingą būdą galiausiai ir dėl keisto kuriozo tampa vieno miestelio kunigu, neturėdamas jokios licencijos...

Gerai, pasižiūrėkime, kad truputį filmo siužetas primena komediją, nes jokiu būdu neįsivaizduoju viso to, kaip perteikė pats filmas. Režisierius paprastai tai išsisuka suteikdamas šiai kiek netikroviškai dramai komedijos elementų, bet didžiąją dalį akcentų visgi sutelkia į realistinį istorijos klodą. Kas įtikina? Įtikina atmosfera ir perauklėjimo metodika, pagrindinio veikėjo elgesys, tas begalinis asocialių ir suluošintų jaunuolių smurtas. Vienoje scenoje žodį „kurvą“ išgirdau gal kokius 200 kartų, nes jis kartojasi be pertrūkio kaip priežodis. Visgi tai nestebina, viskas spalvinga, įdomu, kol realybėje kaip žiūrovas žinai esant tokius jaunuolius, tačiau gyvai į tokias socialines terpes nepatenki, todėl įdomu, įtikina... Apskritai smurto scenos šiame filme labai paveikios, šiaip esu gana šaltų nervų, tačiau kažin kaip susitapatinęs su Danieliu ir patyręs jo kryžiaus žygį, pabaigoje, kai traiškomos kaukolės, vertė nukreipti akis į šalį, nes viskas sufokusuota labai vietoje ir labai paveikiai.

Grįžtant prie to, kad Danielis patenka į miestelį, kuriame arba gyvena visi buki žmonės, arba jis toks talentingas aktorius, kad niekam nekyla moraliniai elgesio klausimai, kodėl kunigas ir rūko, ir geria bendruomenėje, ir leidžia sau triukus atlikinėti... Nežinau, koks kunigų kultas lenkų provincijoje, bet visas tas apsimestinis nematomas tapatybės pakeitimas primena Kafkos kūrybą. Norisi sakyti, kad tai absurdas, to negali būti, tačiau čia stabteli logika ir pagalvoji apie filosofinį šio filmo diapazoną ir pasirinktas menines raiškos priemones bei siužetinius vingius. Kitaip sakant, režisierius žanrų alchemijos būdu išskleidžia visuomenės dvilypumo apsimestinumą: miestelyje atskirtoji, kuri negali palaidoti savo vyro ir aplinkiniai ją smerkiantys ir laikantys save geresniais; puolęs jaunuolis apsimetantis Tartiufu iki tokio lygio, kad jis pats patiki esąs geradarys. Režisierius žaidžia juoda-balta perspektyvomis, iš esmės pertransformuoja komedijos priedangomis Biblijos tiesas – kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane pirmas akmenį. Ir žinoma, vidinė veikėjo transformacija, kad ir kokiomis moralinėmis klišėmis jis žaistų – čia kaip komedijoje „Netikra vienuolė“ – jis vis tiek išlieka žmogiškesnis ir tikresnis už moralės šaltienoje užšalusį kataliką ar kaimelio seniūną.

Ir taip, aktoriaus Bartosz Bielenia akys buvo kaip briliantai, jos iš tikrųjų daug ką kalbėjo. Tai jo gyvenimo vaidmuo!   

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.7

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela