Sveiki,
Paskutiniu
metų retokai kada pasitaiko įtaigus ir įdomus filmas iš centrinės Lotynų
Amerikos, neskaitant Meksikos. Tikriausiai filmas iš Gvatemalos pavadinimu „Virpesiai“
(ispan. Temblores) (2019) daugelio Kino pavasario žiūrovų bus
praleistas ir nepastebėtas po labiau afišuojamų pagrindinių filmų, kuriuos
anksčiau ar vėliau parodys per TV ir bus prieinamos per įvairias platformas, o
štai „Virpesiai“ bus iš tų, kurie suvirpės ir tikriausiai mažai kas pastebės
dar ir dėl to, kad filmas turi LGBT indeksą, kitų akimis, na, tai filmas gėjams
ir daugiau niekam. Na, kad nė velnio, filmas įdomiai sukurtas ir pabandysiu
nusakyti, kuo jis aktualus ir įdomus visiems.
Filmas
prasideda post factum, kada visi sužino, jog Pablas, kuris turi idealų
darbą, žmoną ir du mažus vaikus, iš tikrųjų susitikinėja su vyru ir nebegali
pakęsti tos dirbtinos idilės. Jeigu galvojate, kad Lotynų Amerikoje, kuri
masiškai įteisina homoseksualų santuokas, viskas yra normatyvu ir visuomenė
visa tai priima – klystate, o filmo kontekstas tą viską ir išduoda. O jeigu dar
turi vaikų, tai gyvenimas teisinėje sistemoje, bent jau tokią, kokią rodo
filme, atrodo kaip žmogaus izoliavimas nuo visuomenės.
Filme
kenčia visi, tačiau įdomiausia tikriausiai yra toji katalikų bendruomenė, kuri
meldžia Dievo išgydyti Pablą, miesto davatkų klubas praplautomis smegenimis „šokdina“
nuogus vyriškius duše, stebi juos perauklėjimo religinėse koncentracijos
stovyklose ir jaučiasi galingos, vykdančios Dievo valią. Atotrūkis tarp
realybės ir žmogaus prigimties bei sukurtų sisteminių blokų yra didžiulis – tai
civilizacijos tragedija. Didžiausia šio filmo veikėjų tragedija yra, kad žmonės
gali ir geba suvokti savo jausmus, troškimus, tačiau jie tokie įkinkyti į
socialines ir religines klišinius vaidmenis, kad privalo nuolat jausti gėdą,
kaltę, jog neatitinka standartinių normų.
Šioje
perauklėjimo mokykloje viskas atrodo lyg ir teisinga. Filmui pavyko pavaizduoti
fanatišką aplinkinių reakciją, primestos atsakomybės vyrui naštą, kuriame jis
pasmerktas pralaimėti. Filmo finalas pateikiamas gana niūrus – laimi sistema
prieš vyro prigimtį. Bet ar tikrai? Prasiveržęs virpėjimas, kuris keliais
momentais tampa net žemės drebėjimu, prislopinamas išoriniais balsais,
kaltinimais, keistų mantrų kartojimais, neigiant ir slepiant save nuo kitų. Šis
virpėjimas užgniaužiamas ir tai yra skani pergalė tiems, kurie tiki, jog
homoseksualizmas neprislopinamas psichologiškai, o „pagydomas“. Scenarijus
nutrūksta, filmas baigiasi, bet lieka šaltas dušas, jog niekas nesibaigė, kad
negali būti šeima laiminga vien tik religingai imituojant ir apgaudinėjant, jog
viskas gerai.
Ir
visgi, filmas nei kažkuo keičia požiūrį, nei kažkuo bandoma pamokyti, nei
pasako, kad viskas yra gerai. Filmas tik paklausia esminio žmogaus laimės ir
laisvės kainos. Kas belieka žiūrovui? Tikriausiai irgi kartu klausti savęs ir
kitų, kodėl pasaulis taip keistai sukasi, kodėl kažkokių sistemų ir įsitikinimų
sąskaita kiti verčiami paklusti gyvensenos standartui. Kodėl žmogus turi
kentėti dėl standartų? Žiūrėjau šį filmą ir man buvo nesuvokiama, kad iš šeimos
ir tėvų perspektyvos visas likęs pasaulis yra smerktinas ir tas smerkimas netgi
dabar, XXI amžiuje, vis dar tariant Dievo vardą, yra laikomas teisingas. Stiprus
filmus apie visa tai.
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų
vidurkis: 76/100
IMDb:6.9
Nuoroda
į Kino pavasarį ČIA
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą