Sveiki,
skaitytojai,
Kurį
laiką vengiau švedų garsiojo režisieriaus ir rašytojo Ingmar Bergman kino.
Taip, „Žemuogių pievelė“ buvo nebloga, kaip neblogas buvo ir „Fani ir
Aleksandras“. Kol žiūrėjau šiuos du filmus, jaučiausi kaip izoliuotoje
pasakoje, kur viskas sukurta gerai: ir atmosfera, ir kulminacija, ir mintis
gera. Tačiau ar tai mano filmas, ar mano režisierius? Kirbėjo abejonių, ko,
pavyzdžiui, niekada nebūdavo su Andrejaus Tarkovskio kinu. Todėl beveik nieko
nesitikėdamas pasižiūrėjau irgi vieną garsiausių Bergmano filmų „Persona“
(šved. Persona) (1966) ir likau bemaž nustebęs, bemaž sukrėstas, nes tai
kai kas visiškai kitokio nei prieš tai matyti du jo filmai...
Kitoniškumą
lėmė iš esmės ir trilerio žanro motyvai. I. Bergman daugiau „Personai“ skyrė
dėmesį ne istorijos rutuliojimui siužetiškai, bet ekspresijai, raiškai ir
vidiniam moterų intymumui. Nežinau, ar filmą galima pavadinti LGBT drama,
tačiau tam tikrų homoerotinių niuansų filme esama. Medicinos sesuo Alma
prižiūri garsią aktorę Elizabetą, kuri dėl keistų priežasčių atsisako kalbėti.
Jos atsiduria atokiame kurorte, apsistoja namelyje ir ten išgyvena ištisą
santykių dramą. Iš pradžių Alma daug tauškia, prisipažįsta apie orgiją, kuri ją
sutraumavo, nes nepažinojo savęs kaip kūnų tyrinėtojos ir jaučia išdavystės
kaltę. Nebylioji Elizabeta ją stebi, kartais abejingai, kartais vos
šypsodamasi. Akivaizdu, kad Alma labai susižavi Elizabetos asmenybe, tampa vis
atviresnė, tačiau netrukus šiai keistai draugystei lemta patirti keistus
išbandymus...
Iš
tikrųjų filmas kaip veidrodis, apipintas įvairiomis metaforomis. Vienoje erdvėje
mums atrodo, kad moterų susitapatinimas yra tik psichologinis, o kitoje, jau
pasąmoninėje erdvėje, atrodo, kad viena ir kita tiesiog savinasi biografinius
faktus, „sukryžmina“, nebeatseka, kas yra kiekvienos identitetas. Tai kartais
tampa kaip „Vertigo“, primena svaigulį, kuris pasireiškia tam tikru psichologiniu
smurtu, truputį pavojingai erotiškai, nevaldomai, šarmingai. Sakyčiau, beveik
besiužetiniame filme svarbūs dialogai (išoriniai ir vidiniai), kurie perteikia
moterų vidinę vibraciją, netgi, sakyčiau, I. Bergman nori prisikasti prie archetipinės
moters esmės, todėl dialoguose-monologuose daug moteriškų savasties apmąstymų
apie moters viliokės ir moters nevykusios, neišsipildančios motinos vaidmenis. Nežinau,
kiek tai paremta klišiniais vaizdiniais iš vyriško režisieriaus suvokimo apie
moterų pasaulį, tačiau mane jis labai nustebino ir įtikino.
Pagrindinį
vaidmenį sukūrė pernai mirusi aktorė Bibi Anderson, kuri Švedijoje už šį
vaidmenį buvo pripažinta geriausia metų aktore (ji atliko medicinos sesers Almos
vaidmenį) ir Liv Ullman, Sakoma, kad režisierius šiam filmui scenarijų parašė
sirgdamas plaučių uždegimu ligoninėje, jam vis dvejinosi šios dvi aktorės,
kadangi jos labai buvo panašios. Ką gi, stambiu pirmuoju planu rodomi aktorių
veidai tampa pagrindine menine raiškos priemone perteikti ir priartinti moterų
vidines vibracijas. Filmas, sakyčiau, dėl aktorių veidų, apšvietimų, šešėlių
tiesiog tampa estetiniu pasigėrėjimu. Man regis, kad kol kas tai mano
mėgstamiausias I. Bergam filmas, stipriai ir įdomiai perteikiantis psichologinius
niuansus, susijusius su nemeile, išdavyste, noru turėti ryšį; pasaulio žiaurumas
ir švelnumo poreikis, ilgesys ir trauma, gydymas ir savęs žudymas. Kompozicija gana
paini, yra scenų, kur reiktų gerai pagalvoti, ar viena, ar kita scena rodo
moterų realų flirtą ir išpažintį, ar veikiau vidinę iliuzijos situaciją,
vaizduotės ir geismo žaismą. Tose mizanscenose atsiveria dvejopas I.
Bergamanas, sakyčiau, geriausiomis savo kūrybinės galios prasmėmis – vaizduoti aštriai
ir ekspresyviai tai, kas dažniausiai žmogaus gyvenime yra nematoma.
Mano
įvertinimas: 10/10
Kritikų
vidurkis: 85/100
IMDb:8.1
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą