Filmas: "Žydras' / "Moffie"

Sveiki,

Su Pietų Afrikos režisieriumi Oliver Hermanus susidūriau jau antrąkart. Pirmąkart teko matyti jo filmą „Grožis“ (2011), šįkart Kino pavasaris rodo naujausią jo filmą pavadinimu „Žydras“ (angl. Moffie) (2019), kuris pasakoja apie 1981 metų Pietų Afrikoje suklestėjusį militaristinį baltųjų režimą. Istorija apie jaunus šešiolikmečius, kuriuos pašaukia karo tarnybon, o juos ten muštruoja ir drožia kas tik netingi. Iš esmės filmas gana sadistinis, netgi truputį silpnų nervų žiūrovams rekomenduočiau gerai pagalvoti, ar kaip nors militaristinės muštravimo priemonės nepaveiks neigiamai.

Visgi režisierius netoli nutolsta nuo savo filmo „Grožis“. Abiejuose filmuose centrine problema yra susijusi su seksualine tapatybe, tik „Žydras“ tikrai geriau apgalvotas ir sutelktas filmas. Šešiolikmetis gražus ir švelnus berniokas patenka tarp sadistų karininkų ir juos visus mokina būti mėsos patrankos šoviniais. Ilgą laiką piktinausi tais jau ne kartą ir ne du matytais labai panašiais vaizdiniais, kai jaunus šauktinius kankina dėl pramogos, tačiau staiga ateina supratimas, kad ne vien dėl pramogos, bet ir dėl to (kaip kad filme ne kartą vienas veikėjas pasako „aš nieko nejaučiu“), kad jie nieko nebejaustų, ypač nebejaustų baimės numirti. Nes bebaimis karys, išmuštruotas (protiškai išromytas) gali būti naudingas ir besąlygiškai vykdyti įsakymus ekstremaliomis sąlygomis. Iš tikrųjų tas klasikinis proto pavergimo būdas iki absoliutaus palūžimo filme ne juokais vargina, tačiau atsvara ir intriga filme yra būtent vyriškumo ir homoseksualumo problemos sankirta, kuri, kaip žinia, karo lauke nepageidautina. Šiame filme kenčia visi nuo nepripažinimo, nuo slapstymosi, nuo santvarkos, nuo karo padėties... Tai kančios persmelktas laikmetis, kuris ne vieną jaunuolį Pietų Afrikoje išvedė iš proto.

Kodėl šįkart režisieriui pavyko labiau? Kai remiesi istoriniais įvykiais, kai turi ne vien personalizuotą istoriją, bet ir įtaigias aplinkybes, visada filmas atrodo įdomesnis ir universalesnis nei tik istorija apie homoseksualus. Žinoma, filmas brutalus, šiurkštus, nemielas, paliekantis gana slogią nuotaiką, tačiau kalbantis apie universalias problemas, apie pacifizmą, apie švelnumo poreikį visiems, nepriklausomai nuo orientacijos, poreikį, nes brutali jėga, kuri paprastai laikoma dominuojanti, gali pražudyti milijonus gyvenimų, kartais nepraliejant nė lašo kraujo. Įtaigu, stipru, bet, tiesą sakant, labai daug istorijos siužetinių vingių jau vienaip ar kitaip filmuose matyta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Deividas Šlekys apie filmą „Žydras“.

Jūsų Maištinga Siela