Filmas: "Septintasis antspaudas" / "Det sjunde inseglet" / "The Seventh Seal"

Sveiki,

Nerekomenduoju šio straipsnio skaityti tiems, kurie dievina Ingmaro Bergmano filmus ir tiems, kurie mano, kad klasikiniais filmais tegalima žavėtis ir šiukštu nekritikuoti. Priminsiu, kad neseniai matytas I. Bergmano filmas „Persona“ (1966) padarė neišdildomą įspūdį, kurį atsiminsiu dar labai ilgai. Labai troškau pamatyti vieną geriausią I. Bergmano filmų „Septintasis antspaudas“ (šved. Det sjunde inseglet) (1957), kuris labai skiriasi nuo „Personos“ ir kitų man matytų šio režisieriaus filmų. 1957 metais režisieriui yra esminiai, nes per tuos metus jis pasauliui pristato ne tik „Septintą antspaudą“, bet ir „Žemuogių pievelę“ bei tokiu būdu įsirašo į didžiausių ir ryškiausių režisierių olimpą.

Pradėsiu nuo to, kad neabejoju režisieriaus talentu bei jo kūrybos galia, tačiau „Septintasis antspaudas“ man nė kiek nepatiko. Taip, novatoriškas, taip, mirties ir keliaujančio riterio šachmatų žaidimas tapo klasikiniu kitų režisierių filmų elementu, kone metafora virtusiu motyvu. Visgi šioji istorija man nepatiko nuo pat pradžių, nors buvau nusiteikęs itin sunkiam, daug įdomių filosofinių pokalbių tarp žmogaus ir pačios mirties, tačiau didžioji filmo dalis skirta viduramžių juokdariams, kurie maro metu keliauja iš miestelio į miestelį ir pokštauja nejuokingomis dainomis, bandydami prasimaitinti. Tuo pačiu metu religiniai fanatikai kankina vargšę merginą, kaltina ją atnešus marą ir, aišku, blondinas gražuolis riteris, kuris meldžiasi, prašydamas Dievo jį nušviesti ir suteikti gyvenimo prasmės... Žodžiu, į scenarijų sudėta nemažai Viduramžių epochos pasaulėžiūros elementų, įpinta ir teatralizuotas mirties, vilkinčios juodą skraistę, motyvas. Viskas kaip ir dera, viskas kaip ir beveik genialu.

Visų pirma, filmas man pernelyg eklektiškas. Kaip mirtis su pjūklu pjauna medį, kuriame tupi žmogus, o ant kelmo po to užstriksi voverė, mano šeima praktiškai nuo to vaizdo mirė iš juoko ir kaltino mane, kad nėra matę didesnės nesąmonės. Netgi supykau, kad jie neįvertina Bergmano idėjų ir raiškos, tačiau filmui pasibaigus pats jutau didžiulį nepasitenkinimą, jog nepajutau nieko. Absoliučiai nieko naujo nepamačiau, nesužinojau, nebuvau nė per nago juodymą nustebintas, lyg visiška priešingybė ekspresyviai ir haliucionacijas keliančiai sudėtingai „Personai“. O tos scenos, kai veikėjas du metrus stovi tolėliau, kitiems lyg neegzistuoja, paeina tris žingsnius ir jau štai jums svečias, su kuriuo reikia sveikintis. Žiauriai nelogiška, nesveikai sąlygiška.

„Septintasis antspaudas“ man pasirodė smarkiai teatralizuotas, vietomis netgi nelabai vykęs, nieko nesakantis apie tų vargšų kaimo juokdarių ir smuklės smurtautojų gyvenimus. Vietomis lygindavau su A. Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“, kuris nepalyginamai aukščiau šio filmo, ten tokios filosofinės idėjos, o „Septintame antspaude“ viskas pernelyg tiesmuka. Be kai kurių ekspresyviai ir įdomiai vykusių scenų bei gebėjimo perteikti netikėtus riterio ir mirties susidūrimo atvejus, manau, visumoje filmas gana nuspėjamas, neįtraukiantis. Daugelis šio filmo idėjomis, elementais pasinaudojo komercinis filmas, tad dabarties režisieriai gali padėkoti I. Bergmanui. O sau pasidedu pliusiuką, kad mačiau filmą, bet jis toli gražu nesužavėjo.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela