Knyga: Patrik Svensson "Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija"

Patrik Svensson. „Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Su paslaptingu ungurių atsiradimo ir gyvenimo istorija pirmąkart susidūriau skaitydamas Graham Swift romaną Vandenų žemė. Jau tada ungurių klausimas atrodė mažų mažiausiai keistas: kaip šiuolaikiniai žmonės, kurie sutvėrė internetą, milijonines oro skraidymo linijas niekaip negali išsiaiškinti, kaip atsiranda, dauginasi ir kiek gyvena unguriai. G. Swift, tiksliau jo pasakotojas, romane teigia, kad kai žmogus atsakys į visus gyvenime kylančius klausimus „kodėl?“, tada šis pasaulis nustos egzistuoti. Galima tą suprasti pažodžiui, bet tikriausiai tai filosofinė mintis, kada grius ribas turintis žinojimo pasaulis, tačiau švedų rašytojas Patrik Svensson (g. 1972), kuris savo veikale Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija (šved. Ålevangeliet) nagrinėja ungurio klausimą, G. Swift mintį perfrazuoja gana funkcionaliai ir praktiškai: jeigu nesirūpinsime kitų rūšių išlikimu, įskaitant ir paslaptingųjų ungurių, vieną dieną žmonija kaip rūšis pati prieis liepto galą.

Apie ungurius ir žmones knyga pristatoma kaip tarptautinis bestseleris, kaip viena perkamiausių negrožinės literatūros knygų Švedijoje, tačiau visą tekstą skaičiau absoliučiai kaip grožinį literatūros kūrinį. Autorius šiuo veikalu pasiekia absoliutų žanrų sulydimą į tai, kas emocionaliai paveiku, teikia ir žinių, ir filosofinio džiaugsmo. Struktūriškai knyga nėra sudėtinga, ji primena biskvito pyragą su uogienės pertepimais: kas antras skyrius skirtas autoriaus autobiografinei fikcijai, jo praeities apmąstymais, ypač apie vaikystėje patirtus nuotykiais su tėvu, kada jie Švedijoje atokiai žvejodavo ungurius, o kiti skyriai skirti iš mokslinės perspektyvos, nagrinėjant ungurių klausimą kaskart vis kitokiu nors požiūriu.

Autoriui pavyko stilistiškai suderinti mokslinį stilių su grožinės literatūros skyriais. Tikriausiai to stiliaus lengvumo perteikimui didelį indelį įdėjo vertėja Alma Braškytė. Paskutiniu metu mokslinės knygos dvelkia beletristika, Apie ungurius ir žmones nėra išimtis. Iš vienos pusės taip jaučiamas asmeninis autoriaus santykis su ungurių tema, o iš kitos – tai universalus būdas kalbėti paskutiniu metu apie itin skvarbiai besismelkiančią klimato kaitos ir nykstančių rūšių problemą literatūroje. Moksliniai faktai žinių visuomenėje nebėra pajėgūs sukrėsti, todėl natūralu, kad daugelis mokslininkų ir tiriamosios žurnalistikos rašytojų stengiasi savo istorijas papasakoti asmeniškai, neprarandant individualaus santykio, tačiau teksto neapsunkinant perdėtais mokslinių straipsnių, citatų gausa. Būtent literatūrinė gelmė šios knygos pusė būtų, sakyčiau, stipresnė pusė.

Nepaisant literatūriškumo, autorius leidžia sau daug ką perfrazuoti, neretai šios pažintinės su ungurio klausimu teksto dalys primena esė žanrą, kur iškeliama aktualizacija, dabarties santykis su praeitimi. Autorius laikosi sinchroninio laiko, nuo Aristotelio laikų žmoniją kamuojantis klausimas, tampa ir nemirtingumo simboliu, mat ungurys, kuris esti beveik visuose Europos gėlavandenių telkiniuose, atsiranda Sargasų jūroje, kuri yra kiek žemiau už Floridą ir neturi savo krantų. Maži stiklinukai, pirmosios stadijos unguriai, keliauja į Europą ir čia per upes patenka į ežerus, tvenkinius, netgi šulinius. Neįtikėtina ungurių kelionė, kurios paslaptys pranoksta daugelį detektyvų, šioje knygoje tampa išties jaudinančia mįsle.

Kol unguriai šį kelią įveikinėja, (nes ir tekstas primena tam tikrą kelionę, ungurio augimo, brendimo ir mirimo stadijas), supažindinama su ungurių paslaptimi. Didelę nuostabą kelia, pavyzdžiui, Zigmundo Froido sąsajos su unguriu prieš tampant žymiu psichoanalitiku. Jis iš tikrųjų nagrinėjo ungurius ir negalėjo įminti mįslės apie ungurių lytį, galimas daiktas, kad toji aistra išsiaiškinti realius faktus, mokslininką pakreipė tyrinėti pasąmonę ir žmogaus seksualumą. Galimas daiktas, jeigu ne unguriai, mes net neturėtume Froido. P. Svensson ir kitus žymius mokslininkus pristato knygoje, brėžia ungurių žymes žmonijos pasaulėžiūros žemėlapyje, kurios tokios nematomos, kad unguriai iš tikrųjų atrodo nereikšmingi, tačiau jie pakeitė žmonių istoriją.

Būtent tų sąsajų tarp ungurių ir žymių mokslininkų gyvenimo išryškinimas pateikia naują pasekmių ir priežasties istorinį vaizdinį, kuris ir stebina, ir jaudina skaitytojus. Stebina ir tai, kad didelė dalis unguriais susidomėjusių mokslininkų ir tyrėjų irgi turi panašių dėsnių. Vienas iš jų – jų pačių pažeistas santykis su gimdytojais, pradedant Aristoteliu ir baigiant pasakotojo tėvo atsiradimo kilme. Tarsi tyrinėti pasaulio istoriją, ungurių klausimą ir kitus dalykus, yra viena sąlygiškai būtinoji priežastis, (tikriausiai įrašyta mūsų pasąmonėje), suprasti ir suvokti savo pačių kilmės istoriją ir priežastį. Knyga siūlo du kelionės maršrutus per pažinimą: savo dvasinį, individualų ir ungurių nuo Sargasų jūros iki mūsų vandens telkinių.

Patrik Svensson

Paskutiniu metu Lietuvoje regime, kaip gamtininkai ir žalieji stengiasi protestais atkreipti dėmesį, kad mūsų medžiotojai linksminasi žudydami gyvūnus, kad medžiotojų požiūris į sezoninį „malonumą“ yra grindžiamas kaip žmogaus būtinoji sanitarinė veikla. Esu absoliučiai žaliasis, tačiau regėjau ir tikrai neblogų medžiotojų, kurie tikrai nėra jokie alkoholikai sadistai, tačiau jų argumentuose kažko trūko, negalėjau niekaip suprasti, kodėl jiems taip svarbu ritualinė gyvulių medžioklė (daugelis iš jų turi tiesioginį priėjimą prie įstatymų kūrimo, todėl žalieji mažai turi šansų ką pakeisti). Ir štai P. Svensson knygoje randu aiškų atsakymą: „Ne jie mano, jog tiesa jų pusėje. Nes jie tiksliai žino, kad kaip tik taip iki jų elgėsi jų protėviai ir kad būtent toks ungurių gaudymo būdas tinkamas, be to, tas užsiėmimas duoda pajamų, daro juos tuo, kas jie yra. Tai formuoja jų tapatybę (p. 90).“ Būtent medžiotojo tapatybė, sąjunga su panašiais į save, kurie anksti ryte keliasi ir važiuoja į mišus, yra bendrystės išraiška ir jie bijo, kad neteks šios medžiotojo tapatybės, kurią bando išsaugoti įstatymiškai. Manau, gyvūnų gyvybės kaina yra per didelė tokiai tapatybei palaikyti.

Galiausiai autorius svarsto ir pačiais abstrakčiausiais, bet esmingiausiais filosofiniais klausimais, kaip antai gyvenimas ir mirtis. Žmogaus gyvenimas akivaizdžiai gretinamas su ungurio, jie turi gyvenimo tarpsnio panašumų ir autorius juos randa, išryškina, tačiau visada tekste tvyro neatsakytas klausimas, jog ne viską žinome apie ungurius (kaip ir apie save pačius). Galiausiai pasakotojo tėvas miršta, o vaikystėje sužvejotas ungurys, (kuris vienu šaltiniu, pasirodo, gali išgyventi ir 150 metų), įmestas į kibirą po kelių akimirkų prisikelia. Čia autoriaus aliuzija į Jėzų Kristų, ungurį kaip nemirtingumo, gyvenimo paslapties neįminimo raktą, simbolį, kuris kartu brėžia žmogaus žinojimo ir tikėjimo ribas. Tikėti stebuklo tikėjimo galia ir pačiu stebuklu yra du skirtingi dalykai; galiausiai autorius priveda šiuos stebėjimus prie savo netekties patirčių apmąstymo, tai tampa skaudžia gyvenimiška pamoka, susitaikant su tėvų, savo ir savo vaikų trumpalaikiškumu. „Tai nebūtinai susiję su Dievu. Metafizika – greičiau mėginimas aprašyti tikrąją būties prigimtį, visą tikrovę. Sakoma, kad esama skirtumo tarp būties ir būties savybių. Taip pat teigiama, jog šiuodu klausimai yra atskiri. Ungurys yra. Visų pirma – egzistencija. Tačiau kas jis yra – visiškai kitas dalykas (p. 31).“ Kaip ir žmogus.

Antrojoje knygos dalyje jaučiama, kad autorius stipriai tekstą aktualizuoja ir pradeda ryškinti socialinę žinią pasauliui: unguriai nyksta. „Remiantis patikimais duomenimis, atplaukiančių stiklinių ungurėlių Europoje šiandien siekia vos penkis procentus kiekio, buvusio praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Iš šimto mažyčių perregimų stiklo lazdelių, kasmet atplaukiančių į upę, kai buvau vaikas, šiandien tokį kelią teįveikia daugių daugiausia saujelę (p. 198)“. Tekste minima ir amerikiečių mokslininkė Elizabeth Kolbert ir jos Pulitzerio premija įvertintas veikalas Šeštasis išnykimas (Baltos lankos, 2018), kuris iš esmės paantrina ungurių nykimą kaip nematomą (ar nenorimą matyti) rūšių išmirimo grėsmės pranašą. Visa toji paslaptinga ungurių istorija iš esmės yra ir apie mus pačius kaip civilizaciją, kuri toli gražu, kad ir kaip gintume savo įstatymus, šeimas, sakytume, kad mylime vienas kitą, klijuotume Valentino dienos proga širdeles ir kitaip vaizduotume taikius gyventojus, mes iš tikrųjų žudome ungurius, žudome medžius, kasdien, kas sekundę smaugiame, skrodžiame, valgome vieni kitus ir tai... Tai yra baisu, taip baisu, kad apsimetame, jog tai priklauso ne nuo mūsų, kad tokia ekonomika, tokia santvarka, taip darė mūsų protėviai ir visaip kitai gename tą žudymo vaizdinį iš savo galvos.

Apie ungurius ir žmones – tai išminties knyga, kurioje lengvu stiliumi perteikiama žmogaus ir ungurių gyvenimo istorija, o jos yra veikiamos panašių dėsnių. Autorius turtingais istorinius, filosofiniais, moksliniais, metafiziniais, biblijiniais ir individualiosios patirties pjūviais perteikia trapų Žemės planetos kaip vieno organizmo pasaulį, kuriame esame vieni nuo kitų priklausomi. Gal ir kiek liūdna, kad pasakotojo tėvas knygos pabaigoje miršta nuo vėžio, gal kiek ir simboliška, nes būtent žmonija atrodo kaip šios planetos auglys, pasaulio bamba, kuri naikina viską savo kelyje. Jautriai, asmeniškai ir kiekvienam iš mūsų P. Svensson nori pasakyti kasdien vis dažniau girdimas frazes, kad ne apie ekonomikos atsinaujinimą reiktų galvoti, ne apie koronoviroso grėsmės atmetimą ir grįžimą prie tų pačių kenksmingų, toksiškų gyvenimo modelių, bet keisti save kaip protaujančią rūšį, visų pirma dvasiškai, keisti galų galiausiai požiūrį į save, kitus ir išteklių panaudojimą, jų atsinaujinimą. Tai labai sunku, nes žmonės nelinkę keistis, bet gyvenimo patirties ir istorinė atmintis sako, kad labiausiai padeda keisti, kad ir kaip bebūtų skaudu, būtent nelaimės ir tragedijos. Labai gera knyga, sakyčiau, net ne apie ungurius ir žmones, o apie viską.

Jūsų Maištinga Siela