Knyga: Gintarė Adomaitytė "Upeivė"

Gintarė Adomaitytė. „Upeivė“. – Alma littera, 2014. –136 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjo nepaliesta Gintarės Adomaitytės knyga Upeivė, kurią seniai įsimečiau krepšelin už kelis eurus (kai tik euras buvo įvestas Lietuvoje). Sunku pasakyti, kodėl mes, knygų skaitytojai, kartais perkame tas knygas, kurių net nežinome, ar kada nors skaitysime. Galbūt dėl kainos, galbūt maniakiško polinkio kaupti knygas, o gal turime liguistišką poreikį prisipirkti (kaip tai daro japonai), kad patenkintume savo knygų pirkimo procesą. Kiek įmanoma paskutiniu metu stebiu save ir nebeleidžiu pirkti ir kaupti bet ko, nes paprasčiausiai nebėra vietos knygoms, jau kai kurias tenka perkelti į rūsį. Tai, kas sukaupta, dar neperskaityta, žiūriu, paskutiniu metu vis dažniau įkrenta į rankas iš brazdančių asmeninių lentynų. Yra ir kita versija: knygas perkame neatsitiktinai, tiesiog pati likimo ranka ima ir įdeda tai, ko mums patiems tikriausiai prireiks ateityje. Ką gi, kalbant apie Upeivę, ateitis atėjo tik šiandien.

Gintarė Adomaitytė, žinoma žurnalistė, man labiausiai pažįstama dar iš mokyklinių laikų kaip vaikų literatė (Laumžirgių namai, 2001; Sparnuotos iškabos 2002; Žaliojo namo paslaptis 2010; Karuselė 2007; Vėjų miesto pasakos 2003 ir kt.), todėl ilgai maniau, kad po Algio Griškevičiaus tapytu mėlynu viršeliu slepiasi tiesiog smagios universalios istorijos vaikams ir suaugusiems, tad pradėjęs skaityti pirmąją apysaką Upeivę, net nesitikėjau, kad šios istorijos visgi yra suaugusiųjų literatūra. Knygelę sudaro trys skirtingos žanro požiūriu kūrybinės atkarpos. Pirmoji apysaka Upeivė, devynios novelės iš ciklo Rašomųjų mašinėlių metas bei eseistiniai tekstai Nuo geležinkelio tilto.

Labiausiai mane nustebino apysaka Upeivė, kurią maniausi perskaitysiu kaip pasaką apie upę, kuri tekėjo per miestelį ir pasakojo kokią nors kaimiškąją kultūrą atspindinčią istoriją. Nė velnio! Čia tiek daug moteriškos aistros, dramos, tiek įdomių literatūrinių niuansų, kad po penkto puslapio teksto jau nebekyla abejonių, kad knyga bus užburianti, grakšti, taupi, apgalvota. Apysakoje Upeivė pasakojama apie žurnalistę, redaktorę ir savų knygų rašytoją, kuri dienoraščio principu nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio pasakoja mažais įrašais apie savo dvasinę būklę netekus bičiulio. Pasakotojai svarbios Lietuvos upės, ypač Neris, kuri vadinama „mano upe“ bei Šventoji. Upės simbolika neatsitiktinė, tai toji upė, į kurią neįbrisi antrąkart, ji nuplauna, nuneša laiką, pranašauja permainas – vis to, ko reikia pasakotojai. Pasakotojai sunku pereiti per tiltą, ją pykina, tačiau tai tik aliuzija į jos sielos kančias, iš kurių negali išsivaduoti, perbristi asmeninę sielvarto upę.

Mistinis pasakojimas yra dvisluoksnis. Vienoje plotmėje pasakojama apie moterį, netekusią fotografo žurnalisto, o kitoje – įpinama bulgakoviška Šėtono, kuris vadinamas Žaliaakiu, motyvas. Atrodo, kad pasakotoja koreliuoja su dviem pasauliais: realiuoju ir mitologiniu. Žaliaakis suprantamas ne tik kaip Šėtonas, Nelabasis iš keletą kartų paminėtos uodegos, bet ir kaip meilužis bei norų įgyvendintojas. Pasakotoja viliasi vienokiais ar kitokiais būdais prikelti bičiulį, sielos draugą, nors kartais atrodo, kad tas ją kamuojamas ilgesys, netgi menininko mirties ignoravimas (ji net nebuvo laidotuvėse) ją ne juokais sutraumavo, galima nujausti platoniškos meilės sielvartą. Tekste kaip draugystės sąjunga tarp pasakotojo ir mirusio bičiulio minima sidabrinė gertuvė, kuri kartu simbolizuoja ir amžiną gyvenimą, dionisišką santykių svaigulį.

Apysaka galinga savo menine raiška. Trumpuose lokaliuose sakiniuose autorė žongliruoja ne tik mitologiniais, tautosakiniais įvaizdžiais, suteikdama pasakotojai nesvarumo, gyvenimo netikrumo, suabejojimo savo gyvenimo realumu, bet ir praturtina lietuviškais geografiniais elementais, kurie tekste smarkiai poetizuoti, ritmiški, kai kada dienoraščio įrašai priartėja prie verlibro: „Per gimbogalas ir baisogalas, pro kėdainiškus kaimus ir Jonavos fabrikus, pro Nerį, atitekėjusią nuo mano namų, važiuoju stovėdama. Vykstu į Vilnių numindytomis kojomis, prikimštame, perkimštame troškiame vagone – per vis dar žalią, naivų, raudonio nepatyrusį rudenį (p. 24).“ Urbanistinis pasakotojos gyvenimas glaudžiai siejasi su gamtos metų cikliškumu; vasarą keičia ruduo, spalvos, upės ir gatvės, Vilnius, traukiniai – visa tai sudaro harmoningą pasakotojos būties ir būsenų pasaulį.

Apysakoje viskas truputį sąlygota ir apgaulinga. Vienu metu veikėją apšvarina, bet pasirodo, kad ją traukinyje iškrausto Žaliaakio pasiųsti vaiduokliai, kad ji pasimestų, bet netrukus mes sužinome, jog pasakotoja sėdi konferencijoje prieš žiūrovus ir pristatinėja mirusio bičiulio kūrybą. Toji onirinė, sapniškoji erdvė pasakojime ne dėl literatūrinės įmantrybės, tačiau ji padeda perteikti netekties traumą, tam tikrą pasakotojos gijimo būdą išlikti ir susitaikyti su netektimi, kartais tam į pagalbą atkeliauja ir nelabieji, atsitiktiniai meilužiai, kad užpildytų tuštumą. Man asmeniškai šis pasakojimas labai jau panašus į autobiograinį, juolab kad autorės profesija, gyvenamosios vietos, tam tikri charakterio punktyrai išryškėja ir rezonuoja su pasakotojos fiktyviąja biografija. Manding, tekstas terapinio pobūdžio, tam tikras susivokimas, išsilaisvinimas, nestokojantis literatūrinės išmonės, jautrumo ir aistros.

Rašomųjų mašinėlių metas – antroji knygos dalis, kurią sudaro trumpos, vienos aiškios situacijos novelės, pasižyminčios itin glaustais ritmiškais pasakojimais. Vienas ritmingiausių, beveik skambanti kaip polonezo instrumentinė muzika, yra Kaimo polonezas. Man asmeniškai labiausiai įsiminė dvi novelės: Paleistuvė ir Dešimt rublių už Bridžitą Bardo. Paleistuvėje kalbama apie Birutę, kuri prižiūri kaimynės šermenis, jos biografiją žino aplinkiniai žmonės, tačiau ji nenuleidžia galvos, yra valdinga ir rūpestinga. Iš nuotrupų sužinome, kad beveik kiekvienas miestelio vyras yra kažkada pasinaudojęs Birutės paslaugomis, jos labai nekenčia moterys, tačiau Birutė kruopšti, ji tarsi atpirkinėja praeities nuodėmes: prižiūri šermenis, augina svetimus sutuoktinio vaikus. Novelė švelniai klausia: ar įmanoma išpirkti praeities klaidas, (kurios net ne klaidomis vadinamos, o gyvenimo aplinkybėmis), gerais darbais?

Novelėje Dešimt rublių už Bridžitą Bardo, mus nukelia į sovietinių laikų Vilnių, kai jaunoji pasakotoja (kurią nori nenori tapatini su G. Adomaityte) apie naivią draugę Rasą, kuri kaupė kino žvaigždžių nuotraukas, iškarpas. Tai tarsi ir laikmečio koliažas, iškarpa apie praėjusius laikus ir taip pat B. Bardo reiškia tam tikrą bilietą į suaugusiųjų pasaulį, kada šešiolikmetę pasakotoją pradeda merginti 30 metų vedęs vyras. Kitos novelės taip pat pasižymi retrospektyviu (sąmoningais ir nesąmoningais) grįžimu į miestelius, į sovietinių laikų paskutiniuosius dešimtmečius. Šiuose pasakojimuose perteikiama dažniausiai jautrių, kokių nors profesijų atstovų, kaip antai smuklininkė prie kapinių Ana Liza, biografinės nuotrupos, sužadinančios gyvenime dažniausiai nepastebimą patirčių išmintį. Kaip ir apysakoje Upeivė, kai kada novelėse panaudoti magiškojo realizmo, tikrovės ir vaiduokliškojo pasaulio sudvejinimai.

Gintarė Adomaitytė

Trečiąją knygos dalį sudaro esė žanro tekstai ir jie man labiau patiko už noveles, nes įsiminė dėl išplėtojimo ir daugiasluoksniškumo. Pirmojoje esė Laiškas apie laiškus autorė pasakoja, kaip rašo iš Talino draugui laišką. Žinoma, tuos visus draugus galima vienaip ar kitaip iškoduoti, jie tekstuose minimi, bet ne tame esmė. Autorė pasakoja apie Talino gatveles, apie Vilnių, tačiau tarsi neturi bendros temos, bendriausia prasmės tema – laiškas, atvirlaiškis, jo žanro ypatybė pasakotojos laikmetyje. Čia prisimenamas ir minimas Ričardas Šileika, smėlio ir atvirukų žinovas, bet esminis pasakotojos klausimas yra: „Ar smėlio pilys yra architektūra?“ Tai esė šerdis, alegorinis klausimas. Galiausiai pasakotoja gauna netikėtą atsakymą, kad smėlio pilys yra žmonės. Tarsi į esė įsiterptų vaikiškos, netikėtos, žaismingos mąstymo formos, kurios paaiškintų šio pasaulio reiškinius ir išskleistų žaismingą pasakotojos gyvenimo filosofiją, ryšius su draugais, palaikomus ne tik laiškais, bet ir prisiminimų saitais.

Antroji esė Kavalierių ir Liūtaširdžių garbei autorė išreiškia meilę švedų vaikų rašytojoms (Selmai Lagerlof ir Astridai Lindgren). Pasakotoja keliauja į Švediją, turistinę, pažintinę kelionę švedų rašytojų keliais, lanko muziejus, tačiau antrame pasakojimo sluoksnyje autorė keliauja po vaikystės potyrius, kai ji skaitė, išgyveno, patyrė šių didžių rašytojų kūrybos galią. Tarp skirtingų laikų ieškoma esminio požiūrio taško (jungiančio ir skiriančio) vaikystę ir pasakotojos dabartį, įsivaizduojamą ir žinomą rašytojų gyvenimą nuo muziejinio. Iš esė peršasi išvada, kad autorei kur kas turtingesnis pasaulis apie šias rašytojas ir kūrinius buvo anuomet, susiformuotas fantazijos plotmėje. Nustebino eklektiškai netikėta detalė, kai ji Rundalės rūmų kieme (Latvijoje) pamato gėlę, pavadintą Tina Turner: „Ar pamenate ją – Tiną? Puikaus balso, užguitą, liguistai žiauraus vyro pažemintą Amerikos dainininkę? (p. 97)“ Net Baltijos šalyse auga ir veši Turner, kaip Mažojo princo rožė kosmose, toli nuo savo žemiškosios, tikrosios prigimties, beveik kaip užuominos apie svajonę, įsivaizduojamus, nepasiekiamus švedų autorius iš pasakotojos praeities, kurie šiandien pasiekiami vieno kelto bilieto pirkimu į Stokholmą. Galiausiai autorė liūtaširdžiais, (pagal A. Lindgren apysakos veikėjus), pavadina lietuvių rašytojus, artimus bičiulius – Valdą Kukulą ir sapnuose aplankančią poetę Onę Baliukonę.

Apie žvakes ir laužus autorė keliais sluoksniais gvildena būties klausimus. Išreikšdama meilę filharmonijai ir klasikinei muzikai, ji brėžia savo draugų rate skirtingų požiūrių punktyrą: seniesiems žvakės asocijuojasi su mirtimi, o kitiems (per trisdešimt) siejasi su bohemiška smilkalų ir jaukumo atmosferos detale. Šalia šių požiūrio skirtumų ryškinamas ir urbanistinis bei kaimiškasis gyvenimo ir kultūros supratimas. Autorė ir Vilniuje, ir miške jaučiasi kuo puikiausiai, tarsi nejustų diskomforto, o pragmatiškumą galima suretinti su romantizmu, ryškėja autorės gebėjimas universaliai prisitaikyti visose erdvėse, jausti harmoningą gyvenimo visumą. „Galima namuose užžiebti šimtą žvakių – arba nė vienos nežiebti. Galiu gyventi Vilniuje – arba miškuose pasiklydusiame miestelyje. Gal ir į senelių namus – į tą gyvenamą negyvenamąją salą – nešiuosi vieną vienintelę knygą: savo dienoraštį (p. 104)“.

Tekste Čia daug gėlių autorė prisimena Algimantą Andreiką, dalyvavusį bado akcijoje Katedros aikštėje per Sąjūdžio metus. Tekste Kaip ankstyvas ruduo minimas daugeliui žinomas šviesaus atminimo ir G. Adomaitytės studijų laikų kuratorių Skirmantas Valiulis: „ar susivokia ekrane mirguliavę ir tebemiruliuojantys žmonės, kokia didybė rašė apie jų menkybę? (p. 118).“ Paskutinieji du tekstai apie Vilnių ir Kauną bei apie kelionę į Veneciją tampa gana abstraktūs, bet labai platūs, jau žymintys tam tikrą autorės vietą, savivoką pasaulyje. Iš šių tekstų, kaip žemėlapyje esančių nuorodų, galima susidėlioti atskirus asmenybę formavusius geografinius punktyrus. „Neprisirišti. Neprisirišti. Neprisirišti“ – sako autorė. Ir visgi jaučiame, kad autorė prisiriša, nors protu tą suvokia, širdis atlieka kitą, nes prisirišti yra žmogiška.

Upeivė absoliučiai netikėta knyga. Atrodo, perskaičiau ne knygą, o pačią Gintarę Adomaitytę. Labai intymu, jautru, asmeniška ir literatūriškai „pagrimuota“ gerąja prasme. Nors knygoje Upeivė Upeive pavadinta tik pirmoji apysaka, tačiau upės ir vandens motyvas svarbus visuose tekstuose, tačiau jis labiausiai įprasmina pačios autorės alter ego, prigimtį visas savo gyvenimo dalis (žmones, vietoves, patirtis, situacijas) jungti upėmis ir geležinkelio tiltais, kaip gyvenimo judėjimo tėkmę, kaip bendrą patyrimo vaizdinį. Pasakotoja – pati kaip upė, mąstanti ir besirenkanti, o kartais pasiduodanti gyvenimo tėkmei. Štai tokią knygą – atradimas! – aš perskaičiau.

Jūsų Maištinga Siela