Knyga: Jeanine Cummins "Amerikos purvas"

Jeanine Cummins. „Amerikos purvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 520.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip jus visus veikia bestselerio reklama? Pavyzdžiui, knyga sensacija; knyga, kurią turite-privalote perskaityti; knyga, kurios nebepaleisite iš rankų? Arba: „Šių laikų Rūstybės kekės!“ Būtent taip pristatyta dar prieš karantiną Amerikoje šiemet pasirodžiusi ketvirtoji Jeanine Cummins (g. 1974) knyga Amerikos purvas (angl. American Dirt), kurią nedelsiant į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė. Skambios frazės, skandalingos antraštės apie tai, kad knygos autorei buvo atšaukti susitikimai su skaitytojais dėl jos pačios saugumo. Žinoma, dalis visų antraščių veikia kaip papildoma reklama, tačiau vos tik perskaičius 50 pirmųjų romano puslapių tampa aišku, kodėl ši knyga tapo tokia skandalinga.

Pati autorė gale romano taria savo žodį ir sako, kad knygą ją inspiravo prašyti šios priežastys: „Tokia literatūra skaitytojams padeda suvokti smurto į pietus nuo JAV kilmę. Bet šitokio smurto aprašymas dar labiau sustiprina baisiausius su Meksika susijusius stereotipus. Taigi pastebėjau, kad trūksta romanų, kurie pažvelgtų į tas istorijas iš arčiau, pavaizduotų žmones, esančius kitoje barikados pusėje. Paprastus žmones, kaip aš (p. 511).“ Nekyla abejonių, kad autorę inspiravo ir asmeninės patirtys. Ji tvirtina, kad jos sutuoktinis – emigrantas, o gyvenime buvo tokių akimirkų, kad tereikėjo vieno policininko bilstelėjimo į langelį, kad vyras būtų deportuotas. Visgi neatimsi vieno, kad romanas yra visuomenės formuojamojo požiūrio įrankis, pagrįstas pagrindinės veikėjos Lidijos ir jos sūnaus Luka išgyvenimais. Pakeisti visuomenės požiūrį į emigrantus, statant Trampui sieną su Meksiką yra, sakyčiau, Sizifo darbas.

 

Aiškus knygos politinis kontekstas šių dienų perspektyvoje, manau, autorei tik padėjo būti labiau matomai. Skaitant kūrinį, kuris prasideda kaip veiksmo trileris – berniukas šlapinasi tualete ir jo namus apšaudo kartelio „Sodininkų“ pakalikai. Išžudyta 16 šeimos narių, liko gyva tik motina ir sūnus, kurie susirengia į beveik 5 tūkstančių kilometrų bėgimo žygį. Autorė puikiai išstudijavo geografiją, pati važinėjo palei JAV ir Meksikos sieną ir iš liudytojų apklausų nubrėžė netgi tikslius bei logiškus maršrutus, kuriuos panaudojo romane. Šimtai kasdien emigrantų keliauja ant „bestijų“, vadinamųjų traukinių į el norte, šiaurę, kad kirstų sieną ir išsigelbėtų nuo persekiotojų.

 

Visos knygos sąranga primena vieną nesibaigiantį paklaikusios motinos bėgimą – žodžiu, trileris, į kurį pasinerti nėra sudėtinga, kadangi pasakotojas nuolat viską vaizduoja iš motinos perspektyvos, todėl skaitytojas jaučia ir įsivaizduoja taip, kaip autorė ir siekė – pamatyti nematomą imigrantų žmogiškąją dalią. Visi likę 400 puslapių iš esmės yra nuolatinio bėgimo, lėkimo ir nesaugumo perteikimas, kartais taip primityviai ir nuosaikiai, kad knygą, manau, laisvai perskaitytų koks ketvirtokas. Begalinis autorės noras „pademonstruoti“ motinos stresą atsipirko lengvai atpažįstamais holivudiniais filmų siužetais apie žmones vergus iš Centrinės Amerikos, todėl knyga literatūriškai buvo gana nyki. Kita geroji pusė tiems, kurie labiau mėgsta lengvą stilių arba grafomaniška maniera parašytas knygas, manau, plos katučiu, jog viskas labai įtaigu, gertai perteikta, tekstą galima skaityti įsijautus ir neatitraukus akių. Bet tokia pat maniera, manding, parašyti ir plokšti viensiužetiniai meilės romanai, kokių galime įsigyti autobusų stočių kioskeliuose, kad kelelis nedulkėtų.

 

Jeanine Cummins 

Nenoriu sumenkinti knygos įspūdžio, tačiau literatūrine prasme knygai stinga paties literatūriškumo. Ji parašyta pernelyg primityviai suprantamai, taip atvirai, kad retsykiais primena bulvarinį skaitalą, bet tai jokia vertėjos kaltė, toks tas Amerikos purvas. Taip pat plokščias, nuvalkiotas ir holivudinis sentimentalumas, kai Lidija nuolat „bėga“ į praeitį, ieškodama vilties ir išeičių arba, kai dabarties detalės jai sužadina asociacijas ir tokiu būdu pasakotojas mus per Lidiją nukelią į praeitį: „Tas laikas Akapulke kartais jį net suerzindavo, kai Luka, vos atsidūręs netoliese, įsibraudavo jai į širdį ir mintis, kai Lukos energija pasiglemždavo viską aplink. Ji mylėjo tą berniuką visa širdimi, bet, o Dieve, būdavo dienų, kai ji laisviau atsikvėpdavo tik atsisveikinusi su juo prie mokyklos vartų. Šitų jausenų nebelikę: ji prisitvirtintų prie savęs, prisisiūtų prie odos, savo kūną visiems laikams prisiklijuotų prie jo, jeigu tik galėtų. Priaugintų savo plaukus prie jo skalpo, taptų neatskiriama motina dvyne (p. 400).“ Ilgi emociniai aprašymai, kaip kiekvienu svarbesniu ir reikšmingesniu momentu jaučiasi Lidija, primena pasakotojo budėjimą prie amžinai merdinčio ligonio, kuris diagnozuoja ir išsamiai raportuoja skaitytojui, todėl tai nelabai veikia didžiulės apimties kūrinyje, nebent jums patinka „tyrinėti“ ir taip akivaizdžius kūniškus refleksus ir emocijas, juolab kad ir kalba nėra išskirtinė. Kitą vertus, žinant autorės tikslus ir motyvus, toks troškimas viską patologiškai nuosekliai aprašyti pasiteisina.

 

Nepaisant mano kritikos literatūriškumui, romano stipriosios sudedamosios dalys visgi būtų sukurtas trilerio veiksmas, išreikštas bėglių migrantų kasdienybės terpėje. Daug meksikietiškų, norisi sakyti, egzotiškų kultūrinių atributų, kurie išplečia romano atmosferą, padaro ją tolimą šiaurietiškoms smalsioms lietuviškoms širdims. Romane aprašoma seserų Rebekos ir Soledados – dviejų paauglių mergaičių iš Hondūro – bėgimo istorija nemažiau jautri ir kraupi, o kai pabaigoje vienas iš veikėjų nori vieną iš merginų dar ir išprievartauti, kyla net siutas, kiek ten tos vargšės psichologiškai ištvers. Bet žmogus tveria tol, kol tveria jo kūnas. Paskutinieji puslapiai apie bėgimą per dykumą išties įtaigūs, nors autorė detalėmis ir nepiktnaudžiauja – kuprinės, įtrintos pūslės, lietus, karštis ir motinos jaudinimasis – užtenka perteikti trilerio nuotaikai.

 

Nepabijosiu pasakyti, kad knyga suręsta pagal populiariosios literatūros žanro kanonus ir galima skaityti kaip pramoginį kūrinį, tarkim, kaip skaitome fiktyvius skandinavų detektyvus, o iš kitos pusės – tai polinės situacijos vaizdavimas, norint atkreipti dėmesį į bėglių imigrantų traumines patirtis. Lietuviškuose internetiniuose portaluose netrūksta aikčiojimų, kad šioji knyga labai gera. Lengvumas ne visada yra teksto pranašumas ir akivaizdu, kad tekstas, kad ir verstinis, nėra šios knygos stiprioji pusė. Tai knyga, kuri veikia kaip politinis atsakas į respublikoniškus Donaldo Trumpo politikos sprendimus, kurie didiną amerikiečių kaip žemynų gyventojų atskirtį. Knygoje minima, kad JAV gyventojai nusisavino Ameriką ir ėmė vartoti savo šalies pavadinime tarsi jie būtų žemyno šeimininkai, apsitvėrė save tvoromis ir atitvėrė kitus, tarsi kiti būtų antrarūšiai Amerikos žemyno gyventojai, tačiau akivaizdu, kad net likę už sienos nesaugiame ir bauginančiai nusikalstamame pasaulyje, dar žmonės turi svajonių, bet didžiausia iš jų – gyventi saugų ir garantuotą gyvenimą visoms žemyne esančioms tautoms, po kurių kojomis ta pati amerikietiška žemė, tas pats limpantis purvas.

 

Jūsų Maištinga Siela