Knyga: Liu Cixin "Trijų kūnų problema"

 Liu Cixin. „Trijų kūnų problema“ – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai,

„Esama keisto prieštaravimo, kuris atsiskleidžia žmonijos naivumu ir nuoširdumu Visatos akivaizdoje: čia, žemėje, žmonės gali trypti vienas kitą, persikelti per vandenyną ir sunaikinti draugiškas civilizacijas ginklais ir ligomis. Bet kai žvelgia į žvaigždes, jie tampa jausmingi ir mano, kad jeigu kosmose yra civilizacijų, jos būtinai laikysis visuotinių, kilnių dorovės taisyklių ir kad mylėti visas gyvybės formas yra to savaime suprantamo visuotinio moralės kodekso dalis (p. 355).“

Mano santykis su fantastine moksline literatūra beveik joks. Sunku pasakyti, kodėl vaizduotę plečianti, fantaziją lavinanti ir žinias apie fiziką, matematiką bei astronomiją ugdanti literatūra man neprieinama. Gal dėl to, kad ilgą laiką rūpėjo tai, kas dedasi čia, ant mūsų Žemės? Pripažinkime ir tai, kad mokslinė fantastinė literatūra nėra Lietuvoje apskritai itin populiari, jai sunku konkuruoti su populiariosios literatūros ar masinės lektūros verstais leidiniais (neskaitant to fakto, kad leidykla Eridanas buvo išsiugdžiusi savą skaitytojų būrį), šiuo metu mokslinės fantastikos knyga verčiama į lietuvių kalbą turi būti arba skandalinga, arba išties tokia gera ir reikšminga pasauliniu mastu, kad galėtų varžytis su kito žanro kūriniais. Leidykla Kitos knygos pristatė kinų rašytojo Liu Cixin (g. 1963) pirmąją trilogijos Žemės praeities atminimui dalį Trijų kūnų problema (angl. The Three-Body Problem), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2008 metais, o pasauliniu mastu pelnė vieną prestižiškiausių mokslinės fantastikos literatūrinių įvertinimų – Hugo premiją.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė daugeliui puikiai pažįstamas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, kurio paties literatūra pasižymi fantastiniais elementais, todėl jam suprantami šie literatūros pasaulio kūrybos dėsniai. Vertėjas apie knygą teigia: „Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“ Tikriausiai skaičiau ne taip įdėmiai, nes po knygos nesijaučiu pasikeitęs ar kaip nors pakeitęs požiūrį į šios literatūros žanrą, tačiau neatimsi vieno – tai buvo išties įdomus skaitymas, kuris įtraukė, leido mąstyti, ieškoti sąsajų, plėstis, augti.

Knyga mus nukelia į revoliucingus 1967-uosius Kinijos laikus, kai vyksta didžioji Kultūrinė revoliucija ir valdžią paima diktatorius bei jo partija, kuri pradeda įdiegti absurdiškus įstatymus, visur regi ir mato liaudies priešus, kuriuos reikia sudoroti. Maždaug dabartinė Šiaurės Korėjos realybė. Manau, knyga labai „atsargiai“ parašyta, nes iki šiol Kinijoje veikia cenzūra, todėl autoriui teko tam tikrus istorinius faktus išgalvoti, tačiau mums, lietuviams, kurie patyrė komunistinį režimą, manau, nesunku suvokti tuos istorinius procesus, nes jie kaip atspindys to, ką iš esmės patyrėme ir mes patys. Ką pirmiausia daro nauja galinga nacistinė valdžia, kad įsitvirtintų? Ogi naikina inteligentiją, todėl dėmesio centre atsidūrusi fizikų mokslininkų šeimyna tiesiog viešoje aikštėje paverčiama atpirkimo ožiu. Tačiau iš jų išlieka jauna mokslininkė Je Vendzie, kuri atsiduria Raudonojo kranto bazėje, o ten galiausiai slapta paleidžia kodais užšifruotą žinutę į Saulę, o žinutė atsimušusi į Saulės spinduliuotę ir sustiprėjusi perduoda žinią likusiam kosmosui. Po aštuonerių metų Je gauna atsakymą iš nežinomos Trisoliario planetos...

Knyga prasidėjusi praeities politiniais procesais kalba apie pirmąjį kontaktą su nežemiškomis pažangiomis būtybėmis. Knygos autentiškumas išsiskiria tuo, kad autorius apjungia savo tautos patirtis ir sukonstruoja naują regimą pasaulį, daug įdomesnį, nei kad mes gyvenam apsupti COVID-19 viruso grėsmėmis. Autorius randa tam tikrus būdus apibendrinti kinų ir visos žmonijos civilizacijos augimo ir vystymosi etapus, netgi netiesiogiai kritikuoja mūsų netobulumą, kuris reiškiasi per nesantaiką, gobšumą, socialinę nelygybę bei idealios visuomenės idėjos išsigimimą. Politiniame lygmenyje kalbama apie žmogaus kaip unikalios ir individualios būtybės sunaikinimą vardan tautinio idealo – tai čia senas geras komunizmo valdymo principas, visus įvilkti į vieno dydžio ir spalvos kelnes, kad būtų lengviau valdyti.

Antrasis knygos sluoksnis – grynoji fantastinė literatūra, paremta naujausiomis astronomis ir fizikos teorijomis bei hipotezėmis apie juodąją materiją, protonų ir neutronų dalelių atskyrimą bei tų dalelių skaldymą. Įspūdingai aprašomas protono išvyniojimas įvairiais matmenimis, kuris perteikia mūsų Visatos sudėtingus daugiamačius lygius. Protono siuntimas iš Trisoliario planetos į Žemę kaip technologijų ir mokslo pažangos sustabdymo programa, manding, priminė iš esmės matricos valdymo perpratimą. Vadinasi, jeigu galima programuoti per elementariąsias daleles žmonijos veiksmų sekas, mes iš esmės esame tik skaitmeniniai robotukai, gyvenantys vienoje didžiulėje kompiuterinėje programoje, todėl, kaip budizmas ir teigia, viskas tėra iliuzija. Įdomiausia man buvo tos knygos dalys, kada autorius moksliškais terminais ir pavyzdžiais perteikia tai, ką nuo senų senovės teigia budizmas ir kai kurios nepopuliarios ezoterika ir praktine magija grįstos religinės atšakos. Ir visa tai neprieštarauja, o veikiau nutiesiami sąsajų tiltai tarp dvasios ir mokslo pasaulio liudijančių dėsnių.

Liu Cixin 

Na, ir esminis Liu Cixin vykęs bandymas yra „sudurstyti“ Kultūrinės Kinijos revoliucijos atšvaitus su tolimos Kentauro Alfoje gyvenančios civilizacijos ypatumus, kurie pasižymi paradoksaliais civilizacijos dėsniais, atspindinčius mus pačius. Tam autorius pasitelkia kelis kalbėjimo modelius. Vienas iš jų – „Trijų kūnų“ žaidimas, į kurį pasineria nano dalelių tyrinėtojas Vang Miao, ten jis patiria virtualiuoju būdu sukurtus įsivaizduojamos planetos dėsnius. Prie žaidimo jungiasi patys imliausio protai, mokslinis elitas, kuris bando kaskart išspręsti Trijų kūnų problemą, apskaičiuoti tam tikrą algoritmą, kad besikurianti civilizacija kaskart spėtų išgyventi tarp trijų saulių zenito, kol šios nepriartėjo ir neišdegino paviršiaus ir civilizacijos. Iš esmės niekas neįstengia apskaičiuoti nepastovią judančių saulių ir planetos pozicijų, todėl tai civilizacijai reikia susirasti naują planetą, kurioje vyrautų švelnus klimatas ir pastovūs ciklai. Galiausiai mes sužinome, kad toji civilizacija yra realiai egzistuojančios planetos tam tikras modelis. Sakyčiau, gana stulbinamai techniškai ir moksliškai perteiktas, ypač tie sudžiūvimo ir atgimimo momentai – net nebūčiau pamanęs apie tokias protingų humaniodinių būtybių egzistavimo sąlygas, todėl tie fantastiniai apgalvoti elementai išties pribloškia vaizduotės galia.

Kitas dalykas, kuris autoriui padeda sujungti šias grandis yra civilizacijų troškimas išsivaduoti iš savo ego struktūrų, susiskaldymo ir valdžios, sėjančios nesantaiką. Skaitant tampa aišku, kad Trisoliario civilizacija, nors ir pažangesnė už žmoniją, ji tėra tik mūsų netolimos ateities atspindys, tik „patalpintas“ į sudėtingas žvaigždines ir planetos sąlygas. Idealizmas ir gyvenimas dėl tautos idealų, pamirštant asmeninę laimę, tampa abiejų civilizacijų pragaištimi. „Iš pradžių tebebuvome idealistės, bet tai truko trumpai. Po darbo dienos laukuose būdavome tokios pavargusios, kad neturėdavome jėgų išsiskalbti drabužius. Gulėdamos šiaudų trobelėse kiaurais stogais, klausydavomės naktinio vilkų staugimo, ir mūsų svajonės tirpo. Mus numetė į tuos užkampius ir užmiršo, daugiau niekam mes nerūpėjome (p. 270).“

Ir tuo pačiu metu: „Mūsų tikslas – kad Trisoliario civilizacija žemės civilizaciją, sustabdytų žmonijos beprotybę ir idiotizmą. Gal žemės galėtų vėl būti harmoningas klestintis, doras pasaulis. Vis daugiau žmonių pritaria tokiam tikslui, organizacija sparčiai auga. Turime narių iš visos planetos (p.282).“ Akivaizdu, kad autorius naudoja Konstantino Kavafio „Barbarų belaukiant“ metodą: kol neturime priešų už Žemės ribų, tol kuriame sąmokslus vieni prieš kitus. Je iškviečia naujus tarpžvaigždinius priešus, kad pagaliau Žemė susivienytų. Ar tikrai žmonijai visada reikia priešo, kaip kad Kultūros revoliucionieriams, kad būtų tikima tiesa, drąsa, žmogumi? Skaitant neapleido jausmas, kad kiekvienas iš mūsų tėra tik protono dalelė, kurią valdo tam tikros jėgos struktūros (ar jos būtų politinės, ar kosminių dėsnių pavidalu).

Knygoje dar yra daugybę intertekstualių niuansų tiek į mokslo pasaulį, tiek į mūsų socialinius reiškinius, kurie nušviečia išmintingu pasakojimu ir noru atskleisti mūsų netobulumą ir pasimetimą tarp savų. Šios recenzijos pradžioje publikuota citata, manau, atspindi visos knygos idėją: mes esame savo naivumo įkaitais, žaidžiame priešus ir „savus“ tam, kad įtikėtume savo egzistencijos prasme, įtikėtume susikurta neginčytinos tiesos, už kurią verta netgi mirti, idėja, tačiau kartu pjauname šaką, ant kurios sėdime. Manau, Trijų kūnų problema yra socialinė, politinė ir moralinė kritika, išreikšta nepamokslaujančia idėja. Tai knyga apie amžinos vienybės ir taikos ilgesį, apie mūsų tamsų ribotumą, kuris neleidžia įžvelgti paprasčiausios tiesos. Įspūdingi vaizdiniai, idėjos, sąsajos tarp politikos ir mokslinės fantastikos sulydo šią masę į unikalų autoriaus sukurtą pasaulio paaiškinimo modelį, kuriame dažnai galime atpažinti save pačius, tokius sutrikusius, apsistačiusius nuostatomis ir tariamais priešais.

Jūsų Maištinga Siela