Sveiki,
Apie
ką girdime karantino metu per visus žiniasklaidos forumus? Ogi tai, kad reikia
apsirūpinti, kaip trūksta mokiniams ir mokytojams technologijų, priemonių, kaip
išgyventi šį laikotarpį patogiau ir tęsti tą vartotojišką gyvenimą pasaulyje.
Žmonės komentarų skiltyse tiesiog sproginėja pykčiu, vieni kitus žemindami,
ypač piktindamiesi valdžia, kad ji nesiskubina išspręsti jų nepritekliaus,
technologijų ir kitų materialių sąlygų išgyventi šį laikotarpį. Galiausiai
netgi šis poreikis pamirštamas, smagu tik vien įsisukti į internetinių patyčių,
dergimosi ir žeminimo kultūrą ir ką nors apdergti, kad būtų kompensuota
bejėgystė ir agresijos perviršis. Vakar tokią nuomonę susidariau iš to, kaip
žmonės po straipsniais piktinasi tai žiema, tai politikais, tai kainomis, tai
plikledžiu, tai neišvežtomis šiukšlėmis... Nepasitenkinimo tiek daug, kad jo
užkratas užteršia ir vos vieną kitą tolumoje aidintį pozityvų straipsnį, viskas
užverčiama cinizmu ir polinkiu „kas riebiau ir galingiau bei šmaikščiau
pažemins kitus“ gestikuliacija ir dar už tai surinks patiktukų. Seniai
neskaičiau komentarų, buvau pamiršęs, kaip jie neigiamai veikia mane ir kad tai
vis dar egzistuoja ir egzistavo prieš karantiną – tai ne karantino padarinys.
Žmonės pikti, jie žemina kitus, jie suskaldyti įsitikinimuose, netikrose vertybėse
ir panirę į reikalavimo gerbūvio kultūrą. Tai primena civilizacijos kanibalizmą.
Visgi
prancūzų rašytoja Leila Slimani, pastarosios turime lietuviškai
išverstas dvi puikiais knygas – „Lopšinė“, „Žmogėdros sode“ – primena seną gerą
tiesą, kad ne technologijos ir apsirūpinimas bei aprūpinimas yra svarbiausia
(nors tai irgi svarbu), bet apskritai nuvertinamos žmogaus vidinės galios ir
lobiai. Vaizduotė ir fantazijos galia taip nunykusi, kad ji kaip Pelenė išvyta
šveisti virtuvės grindų. Jau girdžiu: „bet juk iš vaizduotės neprivalgysi ir
šeimos neišmaitinsi!“. Bet ne apie tai kalbama, o apie vaizduotės stebuklą
nusiraminti, nebebūti tokiems piktiems, susikurti viltį, gražesnę tikrovę,
valdomą labiau vidinių minčių tėkmės, o ne primestų iš išorės piktų komentarų,
antraščių, bauginimų, mirusių žmonių statistikų, kurioje dažnas diena iš dienos
murgdosi su siaubu ir pasitenkinimu. Tai sadomazochizmas, kuris veda į niekur.
Šie išmintingi Leilos Slimani žodžiai, bent man, vėl priminė senas tiesas, kad
esame gniuždomi ir tik mūsų pačių vidinė jėga ir vienas kito palaikymas padeda
gyventi visai kitokioje kokybėje.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą