Knyga: Fernanda Melchor "Uraganų sezonas"

 Fernanda Melchor. „Uraganų sezonas“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 208.

„Ar matote? Tą šviesą, spindinčią tolumoj? Mažą šviesulėlį, panašų į žvaigždę? Ten ir turite keliauti, paaiškino jiems; ten ir yra išėjimas iš šios skylės (p. 201).“

Sveiki skaitytojai,

Tikriausiai ne visi mėgsta tamsias, brutalias knygas, kuriose vienintelis veikėjams, atrodo, išsigelbėjimas ir yra atsisakyti šio gyvenimo. Meksikiečių rašytoja Fernanda Melchor (g. 1982) 2017 metais ispanų kalba išleidusi romaną Uraganų sezonas (ispan. Teporada de huracanes) tikriausiai negalvojo, kad knyga taps tarptautiniu bestseleriu ir bus nominuotas Tarptautinei Booker premijai. Kodėl? Nes ne visiems tokia literatūra mielai paskaitoma. Pagalvojau, kad jeigu kas Lietuvoje išleistų panašaus turinio knygą su panašia kalbine raiška ir šitaip tirštai smurtinę aplinką vaizduojančią knygą, ji beregint būtų tų pačių kitikų, kurie rašo periodinėj spaudoj recenzijas, sumaitota dėl pernelyg šiurkštaus stiliaus, pretenzingos pasakojimo manieros ir troškimo bet kokiais būdais šokiruoti skaitytoją. Galėčiau net išlinksniuoti pavardes, kurie suokalbiškai tą pabylotų, netgi tie patys, kurie šiandien giria Uraganų sezoną kaip puikią literatūrą. Kodėl? Nes ją parašė ne lietuvė, ji ne apie mums artimą kultūrinę aplinką ir, žinoma, ji jau pripažinta pasauliniu mastu, todėl jos kokybės, meistriškumo ir kitoniškumo nebenuneigsi subjektyviais argumentais.

Naujai užgimusi leidykla Rara jau visiems 2021 metams turi sudariusi leidžiamų ir būsimų knygų sąrašą, kuris masina tikruosius knygų gurmanus itin rafinuotais literatūriniais triufeliais. Nemažą dalį asortimento sudarys būtent Lotynų Amerikos literatūra, o mano laukiamiausia, žinoma, buvo Uraganų sezonas. Po itin nuviliančio ir popsinio J. Cummins Amerikos purvas, kuriame vaizduojama meksikiečių motina su vaiku, bėganti per Meksikos ir JAV sieną, kad išsigelbėtų, regis, daugiau panašios istorijos nebūčiau paskaitęs. Plokšti išsigelbėjimo ir Meksikos mafijos trileriai tikrai ne mano stiliaus knygos, tačiau jau po 10 puslapių Uragano sezono, tampa aišku, kad Fernanda Melchor visai kito kalibro rašytoja ir jos literatūra turi ne vieną stiprų sąrangos aspektą.

Istorijoje pasakojama apie atokų Meksikos La Matosos miestelį, kur iš žmonių lūpų keliaujančios kasdienės paskalos savaip „pagražinamos“, mistifikuojamos, kad beregint tampa vietos legendomis. Istorija prasideda apie miestelio Raganą, istorija prisodrinta meksikietiškų prietarų ir provincialių įsitikinimų „prieskoniais“, sumišusiais su indėnų ir katalikybės prietarais. Galiausiai Raganos mirtis įsuka vietos gyventojų, dažniausiai labai jaunų, į uraganinį įvykių sūkurį, kuriame atskiros, nesusijusios istorijos ir veikėjai galiausiai susitinka ir yra veikiami bendrų įvykių. Iš tikrųjų tai kriminalinė žmogžudystės istorija, savotiškas tamsus ir brutalus Lotynų Amerikos Twin Peaksas, papasakotas pritrenkiančiai literatūriškai. Romano fabula primena uraganą: kiekvienas romano skyrius, papasakotas iš skirtingų miestelio veikėjų perspektyvų, primena vis kitą stiprų vėjo gūsį, kuris vienu metu viską sujaukia, bet ir paradoksaliai viską sudeda logiškai į savo vietas. Kitaip sakant, mes turime uraganinę pasakojimo manierą, kuri išreiškia ir bendrą kūrinio idėją: įsitraukę kartą į blogį, nebegalime nusiplauti rankų, todėl mažas blogas ketinimas „gimdo“ didesnį blogį, kol jis apgaubia visus žmones ir panardina į skęstantį nevilties ir pasirinkimų neturintį pasaulį.

Fernandai Melchorai svarbus socialinis pasakojimo lygmuo. Jos vaizduojamų veikėjų pasaulis pritvinkęs nemeilės ir smurto, pavyzdžiui, močiutė savo anūkę vadina Drieže, už nepaklusnumą nukerpa jai plaukus, išvaro iš namų. Motinos savo dukras vadina kekšytėmis, jų kalbėjimo slengas pačios žemiausios kultūros, neturinčios nei šeiminio, nei žmogiškosios atjautos išraiškos. Pasakojime giminės gali tapti priešai, nepilnamečiai vaikai užsiima seksu vieni su kitais, su savo patėviais, moterys turi meilužius, vyrauja grasinimai, narkotikai, alkoholis, skurdas. Vaikai su šeimomis gyvena po vienu stogu antihigieninėmis sąlygomis, visi pavargę nuo skurdo, noro pamiršti skausmą ir netektis, nori pasinerti į svaigalus ir neįpareigojantį seksą, kad tik būtų laikai užmirštas skausmo pasaulis. Štai tokioje terpėje gyvena daugelis knygos vaizduojamų veikėjų, kurie neturi geresnio pasirinkimo, negali pabėgti nuo skurdo ir žiaurumo, jie priversti perimti tą kultūrą ir vertybes, kalbos slengą, pasaulio matymą, kokią jiems suteikia sociokultūrinė aplinka.

Visas šis brutalus pasaulis perteiktas itin juodu pornografiniu slengu, todėl nesitikėkite gyvenimo džiaugsmui įkvepiančio stiliaus, kuris šiame kūrinyje literatūriškai tirštas, savaip turtingas, nes kalba apie socialiniame nesaugiame dugne gyvenančius žmones, kurie nesupranta atjautos: „Nes, matai, tas kabronas turėjo va šitokio dydžio pimpalą, mamule, ir nors pistis nemokėjo, aš tik ateidavau, nustumdavau jį lovon ir užšokusi ant jo susileisdavau tą bybį, iki jo net nebesimatydavo; supdavaus ant jo kaip ant karuselės arkliuko, kaip ant elektrinio buliaus. Matai, tais laikais buvau tikra suskė, sakau tau; nežinojau, kad kai mėgaujies vyru, gimda kaip reikiant įkaista ir sperma geriau limpa, po velniais; tada dar nieko nenutuokiau, tebuvau vos penkiolikos ir nė nepastebėjau, kas pasidarė, kol jau per vėlu išsilupt jį lauk (p. 131).“

Fernanda Melchor

Tekstas neturi tiesioginės kalbos, todėl autorei prireikia ilgų ir ritmiškai kapotų sakinių. Labai mėgstu tokius stilistiškai sumiksuotus (beveik repo stiliumi) aidinčius tirštame pasakojime balsus. Pasakojo balsas netrukus nutrūksta, į jį įsilieja veikėjo slengu pasakojimas tarsi iš vaizduojamo pagrindinio veikėjo atminties srauto. Tokia pasakojimo maniera yra ir dinamiška, ir kartu geba atskleisti socialinius ryšius, įtaigiai perteikti vaizduojamo veikėjo santykius, jo gyvenimo kasdienybę. Daug netašytos ir, sakyčiau, puikios leksikos. Atšiaurumas, brutalumas šiame kūrinyje ir jame itin aštriai vaizduojami seksualiniai potyriai man asmeniškai koreliavo su afrikiečių kilmės rašytoju Fiston Mwanza Mujila romanu Klubas „Tram 83“, kuriame irgi trūkinėjančiais balsais ir klubiniu ritmu pasakojamas vyrų ir prostitučių gyvenimas. Kai kada išryškėjo nelengvai Booker laureatės Anos Burn Pienininko atšiaurios manieros, o dėl motinų, močiučių ir dukterų tarpusavio žiaurumais priminė M. G. Marguez knygą ...apie gražiąją Erendirą. Nepaisant visko, kad ir kokią įtaką autorei F. Melchorai padarė magiško realizmo Lotynų Amerikos literatūra, ji turi ryškų savitą ir išsiskiriantį balsą, kadangi geba savitai prasiskverbti prie kolektyvinio smurto priežasčių ir padarinių bei juos talentingai pavaizduoti. Žinoma, čia didelis nuopelnas ir šios knygos vertėjai į lietuvių kalbą Eglei Naujokaitytei, kuri, sakyčiau, turėjo labai įdomaus darbo atrasti tą lietuvišką brutalų slengą, išvengiant šiaip jau mūsų šnekamojoje laboje itin daug pasitaikančių slavizmų ir anglicizmų. Neversti dviprasmiško žodžio kabronas, o jį sulietuvinti, man kaip tik patiko, nes tai suteikė ir egzotiškumo, juntama gyvesnė šnekamoji meksikiečių ispaniška kalba.

Grįžtant prie knygos turinio, kaip jau minėjau, tai kriminalinė istorija, kurioje susipina aborto istorija ir Raganos nužudymas dėl pinigų. Kad ir kaip atrodytų pats siužetas plokščias, autoriai stebuklingai pavyksta išvengti šio įspūdžio – tai literatūrinė plastika, pasirinkta daugiabalsė pasakojimo simfonija, kuri prabyla apie kolektyvinius nusikaltimus, švelnumo ir meilės badą. Labai įdomu, kad autorė nevengė ir įtraukė LGBTQ niuansų, vienas iš centrinių veikėjų, pasirodo, yra transeksualas, o jo žudikas – savo homoseksualumą neigiantis veikėjas Brando. Pastarasis jaučia trauką savo kompanionui Luismiui. „... visi prisilupo iki žemės graibymo, o supistas pedikas Luismis net švytėjo iš laimės, tad visi miestelio pedikai draskėsi tarpusavy, kas gaus pačiulpti jaunavedžiui, nes sumautas Luismis ir vėl patraukliai atrodė, netgi kartojo, kad daugiau nebevarys tų tablečių, ir po ilgo laiko jo akys vėl blizgėjo, o Brando apimdavo įtūžis vien pagalvojus, ką jiedu darė tą naktį, kuri niekad daugiau nepasikartos, o prisiminimai jį taip kankino, kad troško išlupti juos iš smegenų ir vis nesiliovė sukti galvos, kas dar žino jų paslaptį, kad dar Luismis papasakojo (p. 174-175).“

Iš kur atsiranda meilės nusikaltimai? Ogi iš to paties neigimo ir manymo, kad tai niekinga ir nuodėminga, dėl visuomenės požiūrio į tam tikrą kitoniškumą (bent jau šiame romane). Analizuodamas veikėjų nusikaltimo motyvus, visgi priėjau išvados, kad Brando neužteko vien tik skurdžių sąlygų, jo motyvas buvo ir vidinis savęs suvokimo bei nepriėmimo motyvas. Savaip galvodamas ir mylėdamas Luismį, jis ryžtasi pačiam blogiausiam, o tai man itin koreliuoja su nūdienos Lietuvos nacionalistų ketinimais kovoti už tradicinę šeimą. Kolumbijos rašytojas Juan Gabrie Vasquez sako, kad tokie judėjimai, kaip šeimų maršas ir politiniai sprendimai dažnai nematuojami morališkai ir empatiškai, o tai neretai leidžia susikurti prielaidoms, kad kažką drausdami ir smerkdami naikiname savo pozicija kitus asmenis ir, tenka pripažinti, dar ir patys nukenčia. Lygiai taip pat ir Brando, kuris galėtų būti neblogas pavyzdys, kaip svarbu priimti homoseksualumą (arba bet kurį marginalizuotą ir demonizuotą žmogaus aspektą) vien tam, kad žmogus viduje taip pat galėtų save priimti ir nebedomonizuoti savęs „kitų rankomis“.

Uraganų sezonas – nuostabus ir egzotiškas literatūrinis balsas iš už Atlanto, atklydęs pas mus į Lietuvą. Tai gurmaniškas Lotynų Amerikos briliantas. Kada paskutinį kartą šitaip gyriau knygą? Tikriausiai šiais metais dar ne. Net neabejoju, kad Uraganų sezonas, man leidęs panirti į tą tirštą gyventojų sūkurį ir permąstyti nūdienos Lietuvos socialinius reiškinius, taps viena svariausių, geriausių ir įdomiausių šiemet skaitytų knygų.

Jūsų Maištinga Siela