Knyga: Leonora Carrington "Klausymo ragelis"

 Leonora Carrington. „Klausymo ragelis“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 188.

Sveiki skaitytojai,

Keistas mane ištiko literatūrinis nuotykis, skaitant Lenoros Carrington (1917-2011) romaną Klausymo ragelis (angl. The Hearing Trumpet), pastarąjį į lietuvių kalbą išvertė mano mėgstama vertėja Emilija Ferdmanaitė. Niekas tiksliai nežino, kada šis romanas parašytas originalo kalba. JAV leidyklų jis buvo atmestas, vėliau išleistas 1974 metais ir tikriausiai jis atspindi legendomis apipintos autorės biografinius ir jos meno siurrealistinius aspektus.

Knygos įžangą parašė žymi britų rašytoja Ali Smith, kuri per keliolika puslapių savaip perteikia Leonoros Carrington biografinius faktus, charakterio bruožus ir apie ją sklandančius mitus. Ir šis tekstas, sakyčiau, ne ką prastesnis už visą romaną. Leonoros Carrington gyvenimo būdas tikriausiai neatsiejamas nuo pagrindinės romano veikėjos 92 metų priekurtės senutės Marianos Lelerbi. Nors šį romaną rašytoja aprašė ganėtinai jauna, tačiau nugyveno panašų gyvenimą. L. Carrington buvo nepaprastai lakios fantazijos maištininkė, šokiravusi Paryžiaus salonus apsinuoginimu, įsimylėjusi siurrealistą tapytoją, kurio galiausiai neteko per Antrąjį pasaulinį karą. Iš mokyklos išmesta už raganavimą ir bandymus levituoti, galiausiai po mylimojo netekties atsiduria Ispanijoje psichiatrinėje, iš kurios pabėga į Meksiką ir atsiduria panašiame laikmetyje tarp charizmatiškų moterų menininkių kaip Frida Khalo ar Chavela Vargas. Daugiau apie jos biografinius faktus visgi knygoje aprašo Ali Smith.

Kas toji Leonora Carrington? Ji ir rašytoja, ir tapytoja, ir tam tikra ankstyvojo performanso atlikėja, kuri mąstė, elgėsi išskirtinai, kartais vien tam, kad šokiruotų. Internete galima aptikti daugelį jos siurrealistinių paveikslų, kurie iš esmės atspindi ir Klausymo ragelyje vaizduojamą tikrovę. Ilgiausiame rašytojos romane pasakojama Marianos senolės istorija, kai ši vos gavusi klausymo ragelį, nugirsta namiškius tariantis jos atsikratyti į pigią prieglaudą. Mariana ima ruoštis pabėgimui į Laplandiją, savo tikslus išsako patikimiausiai savo draugei Karmelai, tačiau netukus veiksmas nutrūksta ir jau neriame į įvykius, kai Mariana yra senolių prieglaudoje, kuriems vadovauja daktaras Gambitas, o jam talkina ir tvarką palaiko ponia Gambit. Mariana stebi aplinką, per klausymo ragelį gaudo pokalbių nuotrupas, susipažįsta su pensiono gyventojomis ir netrukus pastebi valgomajame kabantį keistą gašlios abatės portretą, kuri senolei merkia akį...

Iš tikrųjų romanas toks keistas, o jo pasaulis pagrįstas prieštaravimais ir tikrovės vaizdinių fantasmagoriškais perkonstravimais. L. Carrington panaši į mistikę, ji į savo pasakojimą sulydo itin skirtingus dalykus: skirtingas religijas, mitologiją, kabalą, airių folklorą, egiptiečių ir senovės graikų dievus, viduramžių abatiją, šventojo Gralio legendą ir t. t. Klausymo ragelio pasakojimas panašus į kaleidoskopą, smarkiai žiniomis perkrautą ir hiperbolizuotą sumaišties pasaulį, kuris tik iš pažiūros panašus į chaosą, bet iš tikrųjų turi tam tikrą struktūrą, pagal kurią įmanoma susidaryti logišką pasaulio vaizdinį.

Kad romanas siurrealizmo žaismė – neabejotina, tačiau jis turi ir panašumus į tam tikrą skirtingų fantastinių ir magiškojo realizmo lipdinių pasakojimą, kuriame atpažinsite Lewio Carrollio Alisa stebuklų šalyje tam tikrą šmaikščią žaidybinę logiką, švysteli ir absurdiški Francois Rablais Gargantiua ir Pantagriuelio motyvai bei retsykiais ir patį Baroną Miunhauzeną, pavyzdžiui, kai Mariana sutikusi savo antrininkę išsiverda iš savęs pačios sriubą ir staiga vaizdinys apsiverčia tarsi korta – vykęs, beje, šiame kūrinyje akrobatinis triukas. Nesumeluočiau, jog lietuvių (daugmaž) atitikmuo galėtų būti Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonės logikos pasaulis.

Pasakojimas lyg nerimta pasaka, kurios įvykius ar tam tikrus simbolius galima interpretuoti įvairiai. Iš vienos pusės tai lyg ir socialinė kritika, tam tikra pasakos utopija, kai patriarchalinėje daktaro Gambito valdžioje atsidūrusios senolės turi paklusti jo nustatytoms taisyklės, o ir pačios tarpusavyje kaip plėšrūnės gamtoje konkuruoja dėl papildomo kąsnio. Kitą vertus, pats klausymo ragelis yra simbolis to, ką Mariana nori girdėti ir manosi išgirdusi – tiesa ir melas, faktai ir pramanai fokusuoja Marianos lakioje vaizduotėje atskirą tikrovę, todėl namiškiams ir kitiems ji atrodo tokia nukvakusi. Pasak daktaro Gambito, „kenčiate nuo liguistos vaizduotės, vienos giliausiai įsišaknijusių ydų. Surengsiu keletą privačių pratybų abiem, kad galėtumėt įveikti šią siaubingą psichologinę ligą (p. 133).“

Leonora Carrington

Daktaras Gambitas kovoja su neklusnumu ir kūrybiškumą, vaizduotę suvokia kaip pavojų, tuo tarpu prie vakarienės stalo porina ilgiausius religinius pamokslus. Religinio pobūdžio prieglauda Marianai, kuri nė iš tolo neatrodo kaip davatka, tampa vaizduotę varžančiomis sienomis. Čia man labai siejasi su pačios Leonoros Carrington išgyvenimais psichiatrinėje... Senolės šmaikščiai viena su kita konkuruoja, yra pasiskirsčiusios pareigomis ir tam tikromis pozicijomis. Visos jos, įskaitant ir plepiąją šių namų padėjėją, yra smarkiai karikatūrizuotos, labai tiktų šiuolaikiniams serialų veikėjams, pavyzdžiui Friends: po 45 metų. Autorė išryškina (kaip ir savo tapyboje) esminį bruožą, pavyzdžiui, Marianos draugę Karmelą, kuri nuolatos sapalioja apie pavojus ir taip, kaip ji su tankais, sraigtasparniais atvažiuoja išgelbėti savo geriausios draugės.

Nesistengsiu aprėpti kiekvieno veikėjo, kurie primena tuo pačiu ir garsiojo amerikiečių režisieriaus Weso Andresono (Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (2014), Mėnesienos karalystė (2012) ir kt.) veikėjus, bet pabrėšiu, kad iš tikrųjų pirmoji knygos dalis yra kur kas racionalesnė, siužetą galimą nesunkiai sekti ir ne vienoje pasakojimo dalyje, kai nužudomas transvestitas narkotikų platintojas Modė-Arturas. Atrodo, kad autorė kryžmina viduramžių riterių romano motyvus su Agatos Kristi detektyviniais elementais, bet netrukus, kai senolės sukyla prieš patriarchalinę daktaro Gambito valdžią, įvyksta pasakojime sprogimas, tiesiog didžiulis kakofonijos šėlsmas. Vaizduotės tiek daug, kad nebeaišku, kas per tuos hiperbolizuotus dalykus norima pasakyti. Staiga atslenka ledynmetis, Žemės ašis pasvyra, sprogsta paslaptingas bokštas, iš kurio išskrenda belytis angelas, atsiveria pragaro vartai, veikėja suvalgo pati save, senutės šoka apie laužą kaip amazonės, po to atsiranda paštininkas su laiškais, kalbama apie astrologiją, po to atsiranda kalbanti Anubė (pusiau moteris, pusiau šuo) ir čia be aiškesnės sistemos vyksta tiesiog nepaaiškinamai absurdiškas cirkas.

„Visos jos žuvo per kataklizmą. Adrija buvo rasta aukštyn kojomis įšalusi nedideliame ledkalnyje, užgrobusiame jos miegamąjį. Prie lūpų ji tebelaikė pakėlusi tuščią šampano butelį. Labai tragiška, bet ne be poetinio teisingumo. Reikia pasakyti, kad Anubė vienintelė iš mūsų paveldėjo antros eilės dėdės Imreso fizines ypatybes. Jis buvo vilkolakis (p. 177).“

Finalinėse pasakojimo scenose perteikti ryškiai dinamiški vaizdiniai, kurie galutinai sunaikina pasakojimo logikos struktūrą (kas mane šiek tiek nuliūdino) ir viskas tampa tiesiog armagedoniška apokaliptine fiesta, haliucionuojanti silpnaprotystės vaizdinių mišrainė. Ir tai yra siurrelizmo literatūra, kuri neturi turėti tikslaus paaiškinimo, ją galima interpretuoti, susikurti savitą prasmę. Maniškė būtų tokia: šioje priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur religija kariauja su kitomis religijomis, kur viskas aiškiai struktūruota, kur aiškiai atskirta tiesa nuo melo, sistema nuo chaoso, vilkolakiai nuo Egipto dievų, šiaurės polius nuo pusiaujo, galioja ir visumos kaip dangiško orkestro tvarka, kurios neįmanoma suvokti žmogiškajam protui, neturint vaizduotės galios. Ekspresyvi ir meniškai galinga knyga, o jei jau reiktų jai suteikti vieną ryškią spalvą, ji būtų nuo Vilniaus Rotušės suolelio – visa vaivorykštė!

Jūsų Maištinga Siela