Filmas: "Sausas vėjas" / "Vento seco" / "Dry Wind"

 

Sveiki,

 

Per gyvenimą nedaug teko matyti tikrų erotinių filmų. Tikriausiai vienas didžiausių ir žinomiausių tokio žanro režisierių yra italas Tinto Brasas, o jo prieštaringai vertinamas „Kaligula“ vienas populiariausių visų laikų atviro erotinio filmo pavyzdžių. Visgi leidausi į queer pastarųjų kelerių metų festivalinių filmų apžvalgas ir pažiūrėjau vieną atviriausių LGBTQ erotinių pastarųjų metų filmų „Sausas vėjas“ (portugal. Vento seco) (2020), kurį režisavo brazilų režisierius Daniel Nolasco.

 

„Sausas vėjas“ pasakoja apie viename Brazilijos miestelyje vidutinio amžiaus vyruką, kuris dirba vietinėje trąšų įmonėje, tačiau likusį laiką jis arba susitikinėja su jaunesniu tos įmonės darbininku, arba leidžia laiką prie baseino, arba renka namuose dėlionę, klausydamasis vietinio radijo žinių. Dar dažniau pagrindinis veikėjas leidžiasi į erotinius klubus, kurie pasižymi ne vien tik seksu, bet iš esmės, kas atspindi smarkiai hiperbolizuotą queer kultūros dalį: fetišsas, BDSM, odiniai rūbai, dominuojančio ir paklusniojo pozicijų seksas, imituojant tam tikras erotines fantazijas. Gyvuliškai mylisi miške ir taip diena iš dienos, kol nuobodus ir sekso fantazijų prislėgtas vyrukas nesutinka Maikono. Maikonas – nauja fantastinė aistra, jis jį stebi iš tolo, pavydi jo draugams ir visos mintys tarsi priklauso jam. Pagrindinis veikėjas susipyksta su savo buvusiu meilužiu, o kai pamato jį prisigretinusį prie Maikono, jam sukyla pavydas. Iki tol buvęs tylus trąšų darbininkas gali dėl aistros padaryti bet ką...

 

Iš tikrųjų filmas savitai pulsuojantis ir spalvingas, primenantis erotinį sapną su keliais pornografiniais intarpais. Ryški sąsaja su dailininko Tom of Finland įsteigta rūbų bei raumenų fetišu grįsta kultūra, kuri buvo savaiminis atsakas į visuomenės ignoravimą, LGBTQ draudimą. Tai anų dienų manifestas, nors kai kuriems puritoniškiems lietuviams tai iki šiol tik Vakarų propagandos reikalas. Žiūrint tokį filmą bandžiau suvokti, kaip šis įvaizdis veikia šiomis dienomis Brazilijoje „iš vidaus“, tačiau visgi filmas neanalizuoja, o tik erotiškai perteikia į svajas ir geismą įklimpusio vyro kasdienines kančias. Pagrindinis veikėjas didžiąją dalį atrodo lyg pasyvus stebintysis, karkasas, nuobodus ir be sielos – tai lyg iš dalies ir pateisinama, nes jis išdžiūvęs, kaip ir tas kraštas, kuriame gyvena ir dirba. Bandoma plėtoti ir politiški kasdieniški veikėjo kontekstai: apleistas darbas, per radiją nuolat sklindantys vietos pranešimai, kurie papildo veikėjo uždarumą ir kankinančias svajas.

 

Visgi, nepaisant visko, filmas lėkštokas. Veikėjo motyvacija absoliučiai pagrįsta vien geismu – nusikaltimas iš aistros, pavydas ir dar didesnis geismas. Pasakojime trūksta įdomesnių siužetinių sprendimų, veikėjo asmenybės plėtotės. Režisierius sąmoningai pasirinko nekurti nieko įstabaus, jam įdomus stacionarus veikėjas dėžėje, veikiamas kelių jėgų – kasdienybės pasyvumo, geismo ir viduryje filmo atsiradusio pavydo. Ar to pakanka? Nemanau. Visgi filmas perteiktas spalvingai, daug įdėta į spalvinį bliuzo baro apšvietimą, o kai kurios scenos tarsi nufilmuotos paviljone, atrodo kaip lėlių namelis ir iš esmės susišaukia su vokiečių režisieriaus Oskar Roehler queer stiliaus filmu „Enfant terrible“, tik pastarajame kur kas efektyviau išplėtotas spalvingas ir kibirkščiuojantis kūrybine aistra veikėjas. „Sausas vėjas“ patiks fetišistams, erotinio filmo mėgėjams, LGBTQ žmonėms ir tiems, kurie šiaip tyrinėja erotiką, pornografiją, seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Nemanau, kad filmas kažkuo ypatingas, jis tiesiog turi kelias funkcijas, kurias labai norėjo įgyvendinti (ir pavyko) šiaip šios temos nevengiantis režisierius t. y. sujaudinti vaizdiniais, pavaizduoti kaip veikia kūniškasis seksualinis geismas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela