Knyga: Jean-Paul Dubois "Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai"

 Jean-Paul Dubois. „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galiu drąsiai teigti, kad jeigu ne prestižinės literatūros premijos, didžioji dalis geros, arba bent jau įsimintinos literatūros nepasiektų ne tik manęs, bet ir užkietėjusių profesionalių literatūros kritikų. Premijos gali tapti ir grėbliais, ant kurių nuolat lipama, ir tuo pačiu malonus atradimas. Tai yra visgi loterija, o patys komisijos nariai dažnai sutinka, kad renka ne pačią geriausią knygą, o tokią, kuri būtų ir gera, ir taptų (pa)skaitomu bestseleriu – žodžiu, vis tiek rinkai. Nežinia, kaip su prancūzais. Pastarųjų metų prancūzų Goncourt‘ų laureatus lietuviškai leido Alma litera, tačiau taip jau susiklostė, kad 2019 metų Jonės Ramunytės verstą Jean-Paul Dubois (g. 1950) romaną Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai (pranc. Tous les hommes n'habitent pas le monde de la même façon) išleido Baltos lankos. Kiek teko skaityti kai kurių prancūzų atsiliepimus, šioji knyga gana drąsiai kritikuojama dėl jai suteiktos Goncourt‘ų premijos, nemažai skaitytojų manė esą vertesnių kūrinių. Kaip yra iš tikrųjų, pabandysiu keliais esminiais štrichais pasidalyti savo įspūdžiais.

 

Istorija pasakoja apie Polį, kuris atlieka bausmę Kanados kalėjime ir apmąsto savo gyvenimą. Sakyčiau, sartriška istorijos pradžia. Polis yra šios istorijos pasakotojas, kiek pagyvenęs vyrukas, pas kurį į kamerą ateina ne tik prisiminimai, bet kaip ir tiesiogiai įvardija – tėvas, žmona ir baltoji kalaitė. Visi jie mirę ir Poliui nieko nelikę, vien tik vienatvė, prisiminimai ir kiek bukas agresyviai kartais nusiteikęs kameros „draugas“. Polis pasakoja apie kasdienybę kalėjime ir tai tampa tam tikros dabarties užsklandėlės chronologiškam šeimos pasakojimui. Tėvas – danas, pastorius, o motina – prancūzė, Naujosios prancūzų kino bangos, o vėliau ir pornografinių filmų platintoja. Absoliučiai nesuderinamos asmenybės susitiko tam, kad atsirastų Polis.

 

Nemažą teksto dalį sudaro būtent Polio tėvų santykiai ir jų profesijų bei įsitikinimų nesuderinamumai, kurie iš esmės iliustruoja Europoje prasidėjusį atlaisvėjimą ir Seksualinę revoliuciją, kurią kritikavo religinė tikinčiųjų bendruomenė. Galiausiai Polio tėvas emigruoja į Kanadą, o po kurio laiko ten atsiduria ir sūnus. Iš pradžių jiedu gyvena prie asbesto kasyklų ir kvėpuoja tomis nuodingomis atplaišomis (toji vieta man primine J. Joyce Dubliniečių apsakymą Mirusieji). Visa ta baltosios rasės maišalynė atrodo knygoje kaip tikras receptas, suplakta Margarita, kad iš to išeitų ir problemos, ir konfliktas, ir kad Polio gyvenimas būtų įdomesnis skaitytojams. Tekstą paįvairina ir antroji istorijos dalis, kai Polis netiesiogiai veda airių ir indėnų kilmės lakūnę Vainoną. Atrodo, kad Polis tuoj kartos savo tėvo klaidas, bet pasakojimo tonas, kalbant apie Vaivoną, atsiranda toks saldus, kad net priminė meilės romanų pasažus, ryškus idealizavimas ir nė vieno kultūrinio tarpasmeninio konflikto, netgi dėl neoficialios indėniškos santuokos. Visgi būna (galbūt?) gyvenime ir tokių išimčių.

Jean-Paul Dubois

 

Iš esmės šios dvi kartų istorijos gana nuobodokos, kažkur jau skaityta, kažkur jau matyta, kai kur labiau išplėtota ir įdomiau, pavyzdžiui, Marianne Fredriksson romane Ana, Hana ir Johana. Autorius bando sukurti ypatingą priešpriešų pasaulį: tėvo ir motinos nenusisekęs gyvenimas, kuris paneigiamas sūnaus Polio ir Vainonos gyvenimu. Ar būtų šabloniškiau, jeigu viskas kartotųsi iš kartos į kartą? Nepaisant to, veikėjai pasirodo negyvi, kinematografiškai statiški, nudailinti pasakotojo tonacijos. Iš vienos pusės pateisinama, nes pasakoja ne autorius, o Polis, ir dažnai apie mums brangius žmones, ypač mirusius, esame linkę kiek pagražinti, tačiau tokia pasakojimo perspektyva nuobodoka, nors kai ką gali sužavėti tas švelnumas ir pagarba. Istoriją bandoma chuliganiškai prablaškyti įterpiant kalėjimo draugo realijas, žiurkes, prasidėjusį masinį kalinių viduriavimą ir t. t.

 

Įtarimas kyla ir dėl pasakojimo pasirinktos tonacijos, kuri knygoje ilgą laiką atrodo švelniai melancholiška, neatskleidžianti jokių įdomesnių Polio charakterio savybių. Jis puikus pasakotojas, o prieš savavalį daugiabučio „Egzelcioris“ apsukruolį nesugeba išspausti nė žodžio. Pasakojimą veda tik troškimas sužinoti, kodėl visgi Polis atsisako prisipažinti nekaltu ir dėl kokių motyvų jis padarė nusikaltimą. Kitaip sakant, autorius ilgą laiką modeliuoja šeimos sagą be intrigos, su klasikiniu pasakojimo ritmu, įterpdamas poetiškus metafizinius palyginimus, kurie, estetiškai, bent jau man, pasirodė gražūs, tačiau vietomis naivoki. Pavyzdžiui, labai nuvalkiota kolibrio pakabučio ir Vaivonos tikėjimo sąsaja, primenanti šešto dešimtmečio Holivudo romantinius filmus. Visa knyga, daugiau ar mažiau, man priminė seniau skaitytą amerikiečių autoriaus Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga, 2019), kur ganėtinai išlavintu amerikietišku pasakojimo būdu perteikiamas visas žmogaus gyvenimas su jo tėvų meilės istorija.

 

Stipriausia knygos dalis – šmaikštus finalas. Galiausiai sužinome, dėl kokių aplinkybių Polis papuolė į kalėjimą. Polio darbas tiek prieš žmonos mirtį, tiek po jos man priminė tą sustabarėjusį absurdiškoje biurokratinėje terpėje besikamuojantį Kafkos Proceso pagrindinį veikėją, kuris negeba pasipriešinti biurokratijos vietinei valdžiai ir nuo to kenčia dėl savo pacifistinio ir humanistinio polinkio. Galiausiai Polis romano pabaigoje pateisina žmogaus žvėries, – kantraus, bet ne tiek, kad nebūtų įsiutintas, – lūkesčius ir romanas tampa tam tikra keršto puota, kurios laukia skaitytojas. Šitas valdžios ir pavaldaus asmens konfliktas yra gyviausia ir labiausiai pavykusi autoriaus perteikta personažo lūžio pagava, perteikta ir melancholiškai, ir su švelnia ironija. Vien dėl jos buvo verta skaityti, nes knygos finalas, bent jau man, pateisino kūrinio užmatytus lūkesčius: net ir šilčiausias, sąžiningiausias žmogus turi savo pažeminimo ribas, o skriaudikas – atpildą.

 

Jūsų Maištinga Siela