Knyga: Jhumpa Lahiri "Bendravardis"

 Jhumpa Lahiri. „Bendravardis“ – Vilnius: Vaga, 2015. – 304 p.

 

„Nėra tobulo vardo. Manau, kad žmonėms turėtų būti leidžiama patiems išsirinkti vardą sulaukus aštuoniolikos metų, – pridūrė jis. – O iki tol vadinti juos įvardžiais (p. 258).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių autorės, pastaruoju metu rašančios ir itališkai, Jhumpa Lahiri (g. 1967) romaną Bendravardis (angl. The Namesake) įsigijau prieš kelerius metus ir tik visai neseniai prisiverčiau atidėti literatūrines naujienas ir skaityti tai, ką iš tikrųjų norėjau perskaityti labai seniai. Jhumpa Lahiri lietuviams pristatoma kaip Pulitzerio premijos nugalėtoja už kūrinį Negalavimų vertėjas (angl. Interpreter of Maladies), tačiau lietuviškai turime tik šį romaną, kurį į lietuvių kalbą išvertė Antanina Banelytė. Pagal pastarąjį yra sukurtas tuo pačiu pavadinimu vaidybinis filmas.

 

Romanas pasakoja dviejų šeimos bengalų kartų istoriją, kuri prasideda 1968-aisiais, kai jauna mergina vardu Ašima išteka už Ašoko ir iškart po vestuvių atvyksta gyventi į JAV. Po to mes sužinome asmeninę Ašoko dramą, kai jis dar būdamas jaunuolis vyko traukiniu, kuris nudardėjo nuo bėgių ir žuvo daugybė žmonių, tačiau Ašoko per stebuklą išgyveno savo rankoje turėdamas rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio apsakymų rinkinį. Kaip po to Ašokas visą likusį gyvenimą manė, ši knyga padėjo jam išgyventi ir pakeisti savo likimą: būtinai išvykti kuo toliau nuo gimtosios Indijos, vesti ir susilaukti vaikų. Amerikoje gimusiam pirmagimiui prosenelė iš Indijos laišku turėjo atsiųsti berniukui vardą (toks paprotys), tačiau laiškas netikėtai pasimeta, o JAV įstatymai reikalauja, kad bevardžiai iš ligoninės nebūtų išrašomi. Galiausiai Ašokas, spontaniškai susiejęs sūnaus gimimo stebuklą su savo išgyvenimu per traukinio katastrofą stebuklu, sūnui duoda Gogolio vardą t. y. Gogolio rašytojo pavardę ir taip sūnui suteikia paspirtį visą gyvenimą nekęsti savo kitoniško vardo, iš dalies bėgti nuo savo bengališkos kilmės.

 

Iš tikrųjų Bendravardis gerai parašyta knyga, kuri perima rusų nuoseklaus ir sklandaus pasakojamosios istorijos klasikinį braižą. Autorė susikoncentravusi į epinį pasakojimą, kurio svarbiausia užduotis – perteikti prabėgančio gyvenimo įspūdį. Nemažai kas šią knygą bando šlieti prie Salman Rushdie, Arundhati Roy literatūros, nes pasakojama apie Indiją. Iš dalies būtų galima sutikti, kad Bendravardis kažkiek panašus į šių rašytojų pasakojimus, tačiau kartu jis ir labai savitas, nes perteikia emigracijos ir imigracijos patirtis, Vakarų ir Rytų kultūros adaptacijos problemas, kryžmina bengalų ir amerikietiškos kultūros elementus.

 

Pirmoji pasakojimo dalis skirta tėvų likimo perteikimui. Didelis dėmesys žmonai Ašimai, kuriai iš pradžių itin sunkiai sekėsi prisitaikyti JAV-jose. Knygoje jaučiama amžinoji Rytų ir Vakarų civilizacijos priešprieša. Priešingai nei Ašima, jos vyras, pasinėręs į akademinį gyvenimą, nejaučia priešpriešos. Tą šeimos ilgesį galiausiai kitokiu lygmeniu perima Gogolis, vėliau pakeitęs vardą į Nikhilą, kitaip sakant, perimdamas Nikolajaus Gogolio vardą su indiška tartimi. Esminė Gogolio paauglystės ir studijų metų problema yra gėdos jausmas dėl keisto savo vardo, po kuriuo slepiasi ir knygoje neįvardijama, bet nujaučiama Gogolio indiška kilmė. Visur susidūręs su Gogoliu, vaikinas jaučiasi tapatus su juo, ar tai būtų tėvo per gimtadienį dovanotas Nikolajaus Gogolio apsakymų tomas, ar per literatūros pamokas nagrinėjamas apsakymas Apsiaustas: „Pažvelgęs į turinį, jis pamatė Gogolio pavardę, atspausdintą didžiosiomis raidėmis tarp Folknerio ir Hemingvėjaus, ir nuliūdo, kad ji ant susiraukšlėjusio popieriaus, jam pasirodė, kad toji pavardė būtų momentinė, nepagražinta jo paties nuotrauka, verčianti gintis: Tai – ne aš (p. 100).“

Jhumpa Lahiri

 

Pradinėje mokykloje neatsiliepęs į Nikhilo vardą, o tik į Gogolio, jaunuolis paneigia savo vardą ir ima nemėgti savo indiškos kilmės, ilgų ir varginančių kelionių į Kalkutą su tėvais. Visą savo likusį gyvenimą amerikietiškoje aplinkoje jis vadina save Nikhilu tarsi atskirdamas dvi tapatybes. Galiausiai Nikhilas susitikinėdamas su moterimis, bandydamas užmegzti ilgalaikius santykius ir netgi vesdamas moterį nuolat susiduria su savo vardų dvilypumu, kas iš dalies vaikinui sukelia tam tikrą kaltės jausmą, jog pasikeisdamas vardą pakeitė ne tik savo likimą, kaip anuomet tėvas, išgyvenęs katastrofą, bet ir tam tikrą išsižadėjimo ar netgi išdavystės kaltės jausmą. Gogolis atsisako skaityti Apsiaustą ir kitus rusų rašytojo kūrinius. Ilgą laiką nesuprantamas šitoks veikėjo užsispyrimas, tačiau akivaizdu, jog Gogolis bėga nuo rašytojo tam, kad nesusitapatintų ir nesužinotų, kokia jo kūryba panaši į jo gyvenimą. „...vienintelis žmogus, kuris rimtai nevertino Gogolio, jį kankino, liguistai reagavo ir kaskart sutrikdavo išgirdęs tą vardą, niekaip nenurimo ir nenorėjo kitokio vardo, buvo pats Gogolis (p. 111).“

 

Kalbant apie pasakojimo pobūdį, tekstas itin nuoseklus ir atitinka klasikinį epinį pasakojimą. Autorė derina veikėjų buitį su veikėjų charakteriais. Nemažai pasakojime yra aprašymo tipo pastraipų, kurie sodriai perteikia veikėjų kultūrinius kontekstus, todėl atrodo, kad erdvė ir aplinka yra neatsiejamos veikėjų charakterio sudedamosios dalys. Rašytoja per stebuklą išvengia meilės romanų lėkštų pasažų, nors vietomis labai priartėja prie seksualinių banalių aprašymų, tačiau pasakotojos talentas leidžia surasti esmines detales, kurios tampa estetiškos ir gyvos, pvz.: „Jaunuolis sužinojo, kad ji miega visada ištiesusi kairę koją, o dešinę sulenkusi per kelią taip, kad abi jos atrodė lyg skaičius „4“. Jis pastebėjo, kad ji knarkia, nors labai tyliai, tarsi javapjovė, kuri niekaip neužsiveda, o kartais griežia dantimis – tada Gogolis, merginai miegant, pamasažuodavo jos žandikaulius (p. 224).“

 

Bendravardis, originaliai ir netikėtai „surištas“ su Nikolajumi Gogoliu, perteikia dviejų kartų likimo istoriją. Pasakojime, kuris iš esmės atspindi daugelį iš mūsų gyvenimus – meilę, simpatiją, šeimos ir vaikų santykius, santuoką ir skaudžias skyrybas, nusivylimus – ir visa tai nėra vien tik indiškai egzotiškas šios knygos įvalkalas. Per Gogolio gyvenimą atpažįstame save vakarietiškos kultūros gyvenimo ritme, kuriame dažnai, kaip ir didžiąją dalį savo gyvenimo Gogolis galvojo, yra vien tik atsitiktinumai. Dažniausiai mums nematomi ir nesuvokiami, tačiau tokios istorijos kaip Gogolio Bendravardyje, leidžia permąstyti mūsų likimo programas ir iš naujo įvertinti tariamus atsitiktinumus, kurie nulėmė mūsų visų gyvenimo vingius. Pamanykite, vaikui suteikė tik Gogolio vardą, pamanykite, kažkas traukinyje seniau skaitė Gogolio knygą, kuri išgelbėjo gyvybę... Knyga tarsi pilna atsitiktinumų, kurie tampa ne-atsitiktinumais, o kažkieno valia valdomu likimu. Gal tikrai, kaip išmintingieji sako, be Dievo žinios nuo mūsų galvos nė plaukas negali nukristi, todėl verta skaityti ir apmąstyti tik iš pažiūros spontaniškai priimtus sprendimus.

 

Jūsų Maištinga Siela