Mieli skaitytojai,
Kai Prancūzijoje pirmąkart prancūziškai po beveik 30
metų išėjo Ričardo Gavelio (1950-2002) legendinis romanas Vilniaus
pokeris, spaudą užplūdo liaupsinančios recenzijos. Kai kas Lietuvoje ėmė
dūsauti, kad R. Gavelio talentas tėvynėje neįvertintas, o rašytojas nepelnytai
užmirštas, tačiau, ar kas nors paskaičiavo algoritmiškai, kas kelerius metus
mes turime lietuviškai vis perleidžiamus Vilniaus pokerius? (Neseniai
perleisti ir kiti R. Gavelio kūriniai). Tuos pačius pokerius, kuriuos
gali paskaityti ne kiekvienas baigęs dvylika klasių, o tuo labiau perprasti
sudėtingai bravūrišką R. Gavelio pasaulį.
Šiomis dienomis mokyklinės literatūrinės programos
kontekste rekomenduojame literatūros sąraše yra įtrauktas pirmasis Ričardo
Gavelio romanas Jauno žmogaus memuarai, kuris 1989 metais buvo
publikuotas periodinėje spaudoje Pergalė (dabar Metai), tais
pačiais metais išleisti kaip atskira knyga, o netrukus pasirodo ir Vilniaus
pokeris. Galima sakyti, kad 1989 metais R. Gavelis išjudina lietuvių
literatūros lauką, įgalina miestietišką literatūrą, smarkiai atsitraukdamas nuo
kaimiškosios kultūros ir išvesdamas literatūrą į naują traumuojančio sovietinio
režimo lauko vaizdavimą ir apmąstymą. Tai lėmė ne tik ankstesnis rašytojo rašymas
„į stalčių“, bet ir tuo metu prasidėjusi persitrekia, kitaip sakant, Sovietų
Sąjungos griūtis, kultūrinis sambrūzdis, Sąjūdis, atšilimas. Paprastai Jauno
žmogaus memuarai suvokiamas kaip rašytojo romano debiutas, Vilniaus
pokerio priešistorė, kurioje autorius įveda pagrindines sovietines ir
postsovietines savo kūrybos sąvokas, pastarosios bus itin svarbios kuriant
Vilniaus aplinką kituose R. Gavelio kūriniuose. Apie tai daugiau ir plačiau
rašo R. Gavelio tyrinėtoja ir literatūrologė Jūratė Čerškutė įvadiniame knygos straipsnyje
Laiškas skaitytojui, arba ketvirčio amžiaus egzaminas atminčiai, praeičiai
ir kritiniam mąstymui.
Knygą sudaro po mirties (iš Anapilio) rašomo Leono
Cipario 14 laiškų ciklas. Pastarieji laiškai skirti Cipario mokytojui Tomui
Kelertui, kuris taps pagrindiniu veikėju Vilniaus pokeryje. Laiškai be
atsako iš pradžių skirti T. Kelertui, kuris įvardijamas kaip mokytojas, tačiau,
kaip vėliau sužinome, kad T. Kelertas yra vyresnis mokslo draugas ir jiedu
gyveno viename studentų kambaryje. Nuo pat pradžių juntami L. Cipario
dviprasmiški jausmai adresatui. Iš vienos pusės T. Kelertas jam yra mokytojas,
neginčijamas autoritetas, tačiau kartu laiškų autorius kaltina jį nužudžius. Visuose
laiškuose išreiškiama meilė ir žavesys, kaip vienintelis subjektas, kuris tarp
gyvųjų galėjęs Ciparį suprasti iki galo. Retsykiais tas susižavėjimas Kelertu
perauga į neišrašytus homoerotinius prisipažinimus, tačiau visa seksualinė L.
Cipario patirtis (Virginija, Nijolė, Birutė) byloja, kad jis heteroseksualus.
Kas per meilė T. Kelertui? Veikiau ideologinė, toji idiliška siekiamybė būti
autoriteto šešėlyje pripažintam savarankiam individui be jokio Uošvio
užnugario, vien dėl to, kad tu turi galios ir jėgos savaip užsitarnauti aplinkinių
pagarbą. Kai L. Ciparis pirmąkart pamato T. Kelertą, duoda sau pažadą tapti
tokiu pat autoritetingu ir pripažintu, kaip ir jo idiliškasis subjektas T.
Kelertas. Ar tai meilė? Vėliau Ciparis apmąsto, jog T. Kelertas toks, koks jis
buvo tikrovėje ir Cipario susikurtame pasaulyje, buvo du skirtingi žmonės. T.
Kelertas po pažeminimo, kai Ciparis jį sužlugdė kaip komjaunuolių komisijos
narys, kambariokas dingo iš jo gyvenimo...
Viena pagrindinių Jauno žmogaus memuarų
probleminių ašių yra jauno žmogaus savasties ir tapatybės problema. Leonas
Ciparis, gabus jaunuolis, idealistas, kuris tiki komunistinėmis gražiomis
pasakaitėmis ir žmogaus garbe, pats taip dėl savo politinių naivių pažiūrų
nebuvo priimtas nei į fizikų gretas, nei tarp pačių komjaunuolių, nei dar
kitur. Netgi globojamas Uošvio ir vėliau tam tikro laikino dvasinio autoriteto
Didžiojo Li, neranda savo vietos po saule. Bendruomeniškumo idėja jaunam žmogui
itin svarbi, o atskirties pasaulis jam pernelyg atšiaurus. Vėliau, kai jis veda
Virginiją ir sužino apie Uošvio kriminalinį pasaulį, jaunasis veikėjas pradeda
suvokti, kodėl taip, priešingai nei T. Kelertas, neužsitarnavo pagarbos
dirbdamas Sibire. Nes visuomenės įvaizdis, galingojo dukra, pasirodę
straipsniai spaudoje formuoja sovietinio parsidavėlio įspūdį aplinkiniams.
Atrodo, kad L. Ciparis iš pradžių net nesuvokia, kad
tai uzurpatorių primesta sistema, kurioje jis ieško neegzistuojančių dalykų. Kaip
žinia, be užtarimo, galios, manipuliacijų ir smurto neįmanoma užsitarnauti vien
iš gerų paskatų pagarbos, gali nebent tik įbauginti. Galiausiai L. Ciparis
patiria lūžį, jis ima suvokti, jog nėra ir negali būti šios supuvusios sistemos
dalimi, ima kelti lietuvybės klausimus, nors pats savęs lietuviu ir nėra linkęs
laikyti. Kas lietuvį padaro lietuvių? Kas jis pats ir kaip atrodo jis iš šalies
jį pažįstantiems? Štai ką jam atsako draugai: „Tavęs niekas neklausė,
vaikeli. Jei norėjai būt Jėzum, reikėjo daryti stebuklus. Kitaip minios nesužavėsi.
Ne, tu nebuvau Jėzus Kristus, buvai... buvai toks... naivus kvailelis. Atleisk,
žinoma, bet juk prašei teisybės (p. 196).“ „Kvailelės ieškojo gražuolių
plieniniais raumenimis, o tave niekino. Tačiau išmintingos merginos troško tave
suvilioti. Ir aš taip pat. Tačiau tu buvai drovuolis, tu buvai angelas, nė
neprastebėjai, kad tau rezgamos pinklės. Buvai žaviai, pribloškiamai naivus (p.
201).“
Naivumas yra L. Cipario prapultis, o gal ir reikšminga
kiekvieno jauno žmogaus, besiruošiančio užkariauti pasaulį, daug ir nuoširdžiai
dirbti, kad būtų pripažintas už savo nuopelnus, tačiau tam idiliškam
nusiteikimui lemta sunykti. L. Cipario atveju tai dėl sovietinio režimo, mūsų
laikais dėl nepastovumo ir konkurencijos. Skaitydamas nuolat galvojau apie L.
Cipario uždegančią kalbą, kuri atliepia aistringą ir gyvą jauno žmogaus laikyseną
ir mąstyseną. Neretai galėjau ir pats save atpažinti, ir nesvarbu, apie kurį
režimą būtų rašoma, jauno žmogaus toliaregiški siekia ir galimybės amžinai
nepamatuojamos dėl vieno labai svarbaus dalyko – jis nežino, kas yra sau ir kokią
nišą užimą visuomenėje. Štai L. Cipario gyvenime atsiranda Uošvis, Maskvos
apmokytas vietos galingas mafijozas, pasižymintis erudicija, bet kartu ir
šaltakraujiškumu. Uošvis turi „užmetęs galingą interesų tinklą“, jis reketuoja,
gąsdina, netgi žudo ir žlugdo jam nepaklūstančius, nors savo žentui Leonui yra
pakantus ir netgi gelbsti jį iš jaunatviškų naivių politinių klaidų, už kurias
Ciparis jau būtų buvęs įkalintas KGB.
Uošvis yra ne tik asmuo, šiame romane jis apskritai
simbolizuoja Sovietų Sąjungos režimo mechanizmą, Maskvos primestą diktatūrą bei
kultūrą, kuri verta vien panikos. Uošvis – ne tik Cipario priešingybė, bet ir
priešingybė Didžiajam Li, korėjiečiui sensėjui, kuris pasitelkęs gražią
budistinę retoriką apie žmogaus išlaisvinimą vien savo mąstymu ir veiksmų pasirinkimo
valia, priverčia tiek Virginiją, tiek patį Ciparį atsigręžti į dvasines
vertybes, paniekinant komunistinį režimą, tačiau ir čia veikėjui naivumui nėra
galo. Sensėjas netrukus yra ne tik priešinga Uošvio versija, bet netrukus perima
tuos pačius galios svertus valdyti savo sektos žmones, priversti juos išlaikyti
jį patį ir net tenkinti seksualinius įgeidžius. Ciparis nuolat regi ir patiria
DDN (Didžioji Dievo Neteisybė), kuris kartu su fantasmagoriškomis sporomis
tampa esminiais raktažodžiais, perteikiant sovietinio jauno žmogaus neteisybės
ir nusivylimo patirtis.
Užburiančia intelektualia kalba parašyti Jauno
žmogaus memuarai šiandien gali tapti ne tik aktualizuojamu mokyklos suole
kūriniu, bet ir tam tikru tapatinimosi manifestu prieš apskritai sankcionuotą
sisteminį pasaulį. Iš vienos pusės galima kelti klausimą: ar iškelti Cipario
idealai, o gal sisteminis homo sovieticus režimas pražudė jaunus žmones?
Kiek kaltas Cipario naivumas, o kiek nusivylimas ir sisteminis režimas? Knygoje
keliami ne tik tapatybės ir tapatumo klausimai, bet ir vaizduojami sudėtinga
išorinių aplinkybių ir žmogaus prigimties pasireiškimų sankirta. Bet kokiu
atveju, knyga yra ryškus anų laikų, kurie vis dar emociniame mūsų visų
lygmenyje „šnopuoja į nugarą“, liudijimas. Sensta tik knygos istorinis
kontekstas, tačiau jaunas žmogus, trokštantis pripažinimo, meilės ir galimybės
savirealizuoti sisteminiame pasaulyje, vis dar tebėra aktuali problema.
Jauno žmogaus memuarai
nepateikia jokių atsakymų, kaip ir ką reikėjo L. Cipariui daryti teisingiau,
kad viskas būtų pakrypę ne vien mirties linkme. Kodėl vieni turi galios ir
ryžto prisitaikyti ir transformuoti save, o kiti vedami naivumo taip ir lieka
sisteminėmis aukomis? Ar tai auklėjimas? Žmogaus prigimtinė dvasia? Brendimo etapas,
kurį ne visi gali pereiti dėl savo perdėto jautrumo? Bet kokiu atveju, knyga
leidžia tuos vertybinius, moralinius ir žmogaus dvasinius parametrus iškelti į
paviršių ir apmąstyti istoriniame kontekste. Skaičiau su didžiuliu užsidegimu
ir smalsumu, kiekviename žingsnyje atpažindamas save patį. Jeigu mokiniai dabar
ir nesusitapatins, neatpažins savęs L. Cipario asmenyje, manau, kai jiems bus
koks trisdešimt ir beveik pusė gyvenimo kelio jau bus nueita, Jauno žmogaus
memuarai staiga gali tapti tam tikru jauno žmogaus mąstymo ir nuolatinio
savęs ieškojimo atpažinimo atlasu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą