Sveiki,
Australų režisierė Jennifer Kent
tikriausiai daugeliui kinomanų ir siaubo filmų gerbėjų įsirėžė atmintin tada,
kai pasauliui pristatė kitonišką siaubo filmą „Babadukas“ (2016), kuris metai
iš metų linksniuojamas per Helovyno šventes ir tampa pamažu siaubo kino
klasikos baubu. Po kelerių metų režisierė pristatė filmą „Lakštingala“
(angl. The Nightingale) (2018), kurio scenarijų ji pati ir
parašė. Tikriausiai šio filmo nebūčiau matęs, jeigu ne atsitiktinė Havajuose
gyvenančios lietuvių rašytojos Vaivos Rykštaitės rekomendacija viename sinefiliniame
facebook puslapyje. Nutariau pasižiūrėti.
Istorija mus nukelia į besikuriančios
civilizuotos Australijos kraštovaizdį, kur skurdžiai gyvenantys imigrantai gyventojai
medžioja vietinius aborigenus, tarpusavyje elgiasi neadekvačiai žiauriai, o
žmogus žmogui, atsižvelgiant į jo kilmę, tėra viso labo tik nuosavybė. Australiją
valdo britų kolonijos patriarchatas, o čia kažkada atgabenti airių ir kiti
britų belaisviai (už bausmę) jau kuris laikas įsitvirtinę šiose žemėse. Iš dalies
tai aborigenų genocido kontekste moters išniekinimo, pažeminimo, vaikžudystės
ir vyržudystės istorija, perteikta gotikinėmis (šiaip jau Australijai
nebūdingomis) spalvomis, kurios man šiek tiek priminė Jane Campion kultinį
filmą „Fortepijonas“ (1993). Smurtinėmis scenomis grįsta filmo pradžiai didžiai
įtrauki, nes čia pajungiamos nūdienos #metoo aktualijos, feminizmas,
bevalė moteris ir socialinė nelygybė, kur tiesa ir teisingumas, lygybė ir
sąžiningumas neturi nieko bendra su valdžios galios pozicijomis.
Galiausiai po smurtinių scenų
pasineriame į jaunos moters beprotybę, kuri ant arklio su aborigenu leidžiasi
paskui savo smurtautojus. Ko? Žudyti? Keršyti? Nušauti? Pasižiūrėti į akis? Iš pradžių
atrodo, kad pyktis ir kerštas valdo moterį, bet kaskart priartėjusi prie tikslo,
ji ima ir pasielgia (kaip čia pasakius?) netarantiniškai ir neholivudiškai.
Sutrikusi moters psichika tikriausiai yra stipriausias šio filmo efektas, taip
pat išskirčiau vizualumą ir atmosferą, tačiau prievartos scenos ir kontekstai
atrodo šiek tiek įtartinai manipuliatyvūs, skirti tinginiaujančiam ir
sudirginimo besitikinčiam žiūrovui.
Po serialo „Tarnaitės pasakojimo“ ir kitų
„žiaurių“ serialų, kuriuose vaizduojama moterų ir etninė segregacija, šis
filmas atrodo kaip iš to paties klėčio ir to paties kurpaliaus. Žinoma, tai
veikia, ypač, jeigu turite vaikų ir žinote, kad dėl jų galite padaryti viską,
tačiau toji smurto-keršto-genocido-neteisybės tema besikuriančiuose laikiniuose
Vakaruose, ar šiuo atveju Australijoje, atrodo, kad veikia tos pačios idėjos ir
intencijos. Šokiruoja nebent išskirtinai poetiška ir sakrali pabaiga, kai du
veikėjai pasitinka kylančią saulę, o jų dialogai (ir šiaip per visą filmą)
ritmiškai balansavę tarp šnekamosios ir literatūrinės kompozicijos, sudvelkė
absoliučiu statišku „Dainų dainelės“ stiliaus pabaigtuvėmis. Ar tikrai to
reikėjo tokiai šiurpiai istorijai? Aš nežinau, tačiau toji viltis ir kylanti
saulė – utopija, skrydis į emocijas, kurių nedavė pats filmas (tarsi
atsiprašoma). O tai yra senas geras tokio žanro triukas, numaldyti žiūrovo
aistras ir kad filmas nesibaigtų šekspyriškai, nors atpildo, kaip ir galėjome
tikėtis, sulaukė visi piktadariai, o nepažabota moters stiprybė (kaip
netikėta!) vėlei feministiškai išvedė visus į teisingą pergalę patriarchalinės visuomenės
sūkuryje, kas, žinoma, neatitinka istorinės tikrovės. Beveik „Ksena – karingoji
princesė“, kuri nemokėjo muštis, bet karą visgi laimėjo vien savo teisingos
motiniškos intuicijos ir vertybinių nuostatų dėka. Absoliučiai subalansuotas „teisingas“
filmas šių dienų teisuoliams.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą