Knyga: Narine Abgaryan "Iš dangaus nukrito trys obuoliai"

 Narine Abgaryan. „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2021. – p. 256.

 

Sveiki, brangūs mano portalo skaitytojai,

 

„Tata sakydavo – arčiausiai dangaus seniai ir vaikai. Seniai todėl, kad netrukus išeis į aną pasaulį, o vaikai todėl, kad neseniai atėjo. Pirmieji jau nujaučia, o antrieji dar nepamiršo, kaip kvepia dangus (p. 243).“

 

Kol visi jau pradėjo skaityti ir dalytis paskutiniaisiais vertingos grožinės literatūros atradimais prieš didžiąsias metų šventes, aš savo skaitymuose jaučiuosi užstrigęs dėl darbų gausos ir skaitau tai, ką buvo atnešęs gausus rudeninis derlius. Viena iš tokių neabejotinai gerų knygų, kurių negalėjau atidėti į šalį, buvo armėnų kilmės rusiškai rašančios Narine Abgaryan (g. 1971) romanas su apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai (rus. С неба упали три яблока), pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Alma Lapinskienė.  

 

Nepamenu, ką paskutinįkart esu skaitęs ne tik iš Armėnijos, bet apskritai iš Kaukazo regiono. Šioji literatūra, turiu galvoje, ne chrestomatinius sovietinio epizodo vertimus, bet šiuolaikinės literatūros kontekstą – niekas nešauna į galvą. Kažin, ar turėtume šią knygą, jeigu ji būtų parašyta autorės gimtąja kalba? Dėka Jasnaja Poliana premijos ir tikriausiai puikių literatūros skaitytojų bei kritikų atsiliepimų šioji knyga „atkeliavo“ iki mūsų skaitytojų, prasibrovusi kaip paseiliotas siūlelis pro skandinaviškų detektyvų ir gausios literatūros iš Vakarų suręstą adatos ąselę. Būna malonių išimčių.

 

Knygą sudaro romanas Iš dangaus nukrito trys obuoliai ir apsakymai: Mačiučia, Chadum, Karas ir Berdas. Pastarieji apsakymai temomis šliejasi prie bendrojo kūrinio stuburo ir papildo įvairiais kontekstais. Romanas pasakoja, kaip pabaigiamajame žodyje sužinoma, būtent autorės prosenelės Anatolijos gyvenimo pabaigos epizodu t. y. beveik 60 metų sulaukusi moteris, kelias paras kraujuojanti, susitvarko ūkio darbus ir slapukaudama dėl prastos savijautos, užsidariusi namuose, apsirengia įkapių suknele ir atsigula numirti, tačiau nė nežino, kad jos gyvenimo geriausios dienos dar tik laukia, mat netrukus į jos namus baladosis Vasilijus, kuris pasipirš, o niekada negalėjusi susilaukti vaikų, Anatolija galiausiai galės išgyventi ir vėlyvuosius motinystės džiaugsmus. Apie šią istoriją sukasi ir visos gyvenvietės senolių ir seniokų istorijos, nualintos ir karo paženklintų provincijos gyventojų kasdienybė t. y. ir Anatolijos bei Vasilijaus giminių istorijos, keliaujančių čigonų pranašystės, kaimynų, karuose netekusių vaikų, gyvenimai, sudrėkusi per žiemą biblioteka, bado metas, besiplečiančios kapinės, iš, atrodo, ano pasaulio telegrafu atkeliaujančios išvykusiųjų vidurinės kartos žinutės apie gimimus ir mirtis vietos gyventojams.

 

Tirštame kaukazietiškame pasakojime veriasi ištisas unikalus pasaulis su savo spalvomis ir kvapais. Labai panašiai, kaip skaitydami indiškus storus epinius pasakojimus jaučiame Azijos triukšmingą ir turtingą kultūrą, taip N. Abgaryan pavyko sukurti XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios kaukazietišką kultūros klodą. Romane dvelkteli magiškasis realizmas, bet vėlgi, jis labai skiriasi nuo Lotynų Amerikos tradicijos. Autorė daug dėmesio skiria savo veikėjų buičiai ir papročiams, kurie lietuvių akims atrodo egzotiški ir paslaptingi. Pavyzdžiui, jau vien taip, kaip moterys skiria dėmesį skalbinių sudžiaustymo procesijai, atrodo, preciziška, tačiau iš tikrųjų joms tai reiškė geros šeimininkės įvaizdį. Egzotiškų vaisių, košės ir mėsos patiekalai tiesiog kvepia puslapiuose.

 

„Vakarą leido ramiai šnekučiuodamiesi prie karštai prikūrentos krosnies, valgė keptas bulves, užsigerdami kaukazinių slyvų kompotu, ir stengėsi neužsiminti apie rytdieną, iš prietaringos baimės neprišaukti netyčia bėdos. Pasistiprinę vyrai sėdo prie nardų, o moterys, suplovusios ir sudėjusios indus, ėmėsi adymo ir mezgimo. Štai tada, apžvelgusi ir pritilusį kambarį, Valinka ir pasiūlė Anatolijos parvažiavimui padengti šventinį stalą (p. 190).“

 

Akivaizdus moterų ir vyrų darbų ir vaidmenų pasiskirstymas, lyginant su lietuvių papročiais, atrodo niekuo pernelyg neišsiskiriantis. Vyrai dirba „vyriškus“ ūkio darbus, o moterys „moteriškus“, o šiame nusistovėjusiame tradicijų pasaulyje vyksta ir mažieji pasakojimo stebuklai. Pensininko amžiaus moteris pražystą antram gyvenimui: „Vasilijus, nors netašytos išvaizdos ir šiurkštoko vyriško būdo, pasirodė besąs stebėtinai dėmesingas lovoje, buvo dėkingas už jos meilumą ir su ja elgėsi taip atsargiai ir švelniai, kad Anatolija pirmą kartą intymiąją gyvenimo pusę pajuto ne kaip žeminančią kančią, o kaip laimę (p. 158).“ Paskutinįkart tikriausiai literatūroje taip gražiai perteiktą meilės saldybę, kalbant apie vyresniųjų vaizdavimą, skaičiau pirmojoje Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum dalyje apie Elžbietą ir Joną Motiejų Norvaišas.

Narine Abgaryan

 

Knygoje netrūksta ir makabriškų situacijų, kurios į bendrą jautrų ir truputį melancholišką pasakojimą įdeda ir kasdienybės kuriozų, kurie suteikia romanui gyvumo, pavyzdžiui, į išvietės duobę sumestos atsiųstos „miestietiškos“ mielės staiga kaimui pernakt gali paruošti netikėtos staigmenos... Visgi galvojant apie pačias stipriausias kūrinio sąrangos dalis, reikia paminėti, kad autorė pasakoja užburiančiai ir įtaigiai susikoncentruodama ne į vieną veikėjo tragediją, bet apimdama pasaulio visumą, tarsi perteikdama tradicijų išnykusį, labai apirusį pasaulį, kuris sakralus ir pagarbus, į kurį nebeįmanoma sugrįžti. Autorė nepasiduoda vien gėrio ir blogio koncepcijoms, nestoja ginti nuskriaustųjų ar vaizduoti šventųjų be ydų. Sakyčiau, romane išlaikoma tvari gyvenimo ir mirties sąsaja, kuri įprasmina kūrinį byloti apie dvasios tyrumą ir gyvenimo purvą, jog gyvenimas yra su druska ir duona, kuriuos kaskart gyvenimo etapuose ragaujame skirtingai.

 

Daugelis bandė knygą lyginti su Alinos Bronsky Paskutinė babos Dunjos meilė, nors panašumų ir yra, tačiau visumos požiūriu ir bendra kūrinio filosofine idėja man kūrinys pasirodė artimesnės lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romanai Praamžiai ir kiti laikai, kur vėlgi vaizduojamas miestelis karo kontekste ir netobulų, todėl gyvų ir įtaigių vietos gyventojų likimai. Knygos pabaigoje pateikiami 4 apsakymai. Mačiučia papasakota kintančios ir augančios pasakotojos, kuri skirtingais gyvenimo etapais ateina į fotoateljė daryti nuotraukos ir regi senstantį Mačiučią, kuris galėjo būti potencialus jos jaunikis, tačiau karas suniokoja vyro gyvenimą. Chadum pasakoja iš berberų pozicijos t. y. Maroko vietos gyventojų, persipynusių su Osmanų imperijos įsigalėjimu Šiaurės Afrikoje. Apsakyme susiduria skirtingos kultūros, prekyba žmonėmis ir pažadas numirus pasitikti anapus. Apsakymas Berdas tikriausiai asmeniškiausias autorės kūrinys, kuriame aiški autobiografija: minima pati autorė, gimtosios vietovės atsiminimai, apmąstomas santykis su gimtuoju kraštu ir apskritai atminties svarba.

 

Iš dangaus nukrito trys obuoliai – tai jaukus, sodrus ir spalvingas žemiškas pasakojimas apie karo ir negandų niokojamus žmones, kurie randa tarpusavyje stiprybės išlikti iki tol, kol Dievas juos pasišauks į kitą pasaulį. Autorė iškelia bendruomenės ir bendruomeniškumo svarbos ryšį ir teigia, kad senolių ir seniokų kaime, kuriame jau kiekvienas ruošiasi mirti, užtenka vien kūdikio versmo, kad mirtį arba bent susitaikymą su mirtimi būtų galima atidėti, nes vaikams jų reikia tam, kad būtų ne tik perduotos tradicijos, bet ir jųjų istorijos, kurios tampa kiekvieno žmogaus savasties dalimi. Istorijoje juntama žmogaus generacijų kaitos svarba, cikliškumas, gamtiško pasaulio harmonija ir sujaukta, sutrikdyta karų disharmonija – dvi priešiškos gėrio ir blogio kovos, kaip toje istorijoje, kai vaivorykštiniais sparnais angelai kasnakt vis grumiasi su demonais, kad miegančių žmonių sielos nebūtų pagrobtos, taip ir visoje knygoje juntamas žmogaus, gyvenančio tarp dangaus ir žemės, troškimas priimti gyvenimą su visomis jo dovanomis ir negandomis. Gražus literatūrinis pasakojimas, graudinantis nelengvais veikėjų išgyvenimais, vedančiais galutinėje gyvenimo stotelėje į viltingą ir šviesų pomirtinį gyvenimą.

 

Jūsų Maištinga Siela