Vanda
Juknaitė. „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2021. – p. 80.
Sveiki, mieli skaitytojai,
„Klausimas, kokia kančios
prasmė, yra atviras kaip žaizda. Vieną iš atsakymų į šį neatsakomą klausimą
pasakė moteris, kurios dukra mirė užsikrėtusi ŽIV. Vaistų nuo šios ligos tada
dar nebuvo. Prisipažindama motinai, kad susirgo, dukra paklausė: ar tu, mama,
būsi su manim, kai bus jau labai sunku? Labai sunku buvo devynis mėnesius.
Radusi savyje jėgų ištverti iki galo, moteris ištarė: tų mėnesių aš nekeisčiau
į jokius balius ir jokias vestuves. Žiauri kančia padovanojo jai devynis
mėnesius tikro gyvenimo.
Trejų metų Martynukas
mirė laikydamasis motinos rankeles, kartodamas: mes abu, mama, mes abu (p. 77).“
Visai neseniai išgirdau istoriją apie
žydų sušaudymą. Buvo liudininkų, kurių buvo paklausta, kaip sušaudydavo duobėse
šeimas, negi niekas nesipriešino, nebandė rėkti, prakeikti esesininkų.
Liudininkas pasakė, kad nebuvo, žydų moterys apkabindavo savo vaikus,
prispausdavo stipriai prie savęs juos ramindamos ir eidavo į pačių iškastas
duobes nuogos su vaikais numirti. Šį vaizdinį prisiminiau, kai skaičiau
naujausią Vandos Juknaitės (g. 1949) autobiografinę apysaką Ta
dūzgianti ir kvepianti liepa yra, kurią ką tik išleido Lietuvos
rašytojų sąjunga leidykla ir nedelsiant buvo apdovanoto Lietuvos
rašytojų sąjungos premija. Jeigu knyga nepateks tarp prašmatnybių ir itin literatūriškų
Metų knygų rinkimų, žinosime, kaip veikia stimuliuojama populiarioji
literatūra, išstumdama tai, kas svarbiausia literatūros lauke (iš esmės ir
pačiame gyvenime) – kalbėjimas apie gyvenimą iš panagių.
Knyga sumanyta kaip autobiografija
rašymo procese virto netikėta apysaka, bent jau tokią knyga turi
paantraštę tituliniame puslapyje. Septynerius metus Vanda Juknaitė buvo
pasitraukusi dėl sunkios ligos iš viešojo gyvenimo. Pastaruosius metus praleido
gydymo įstaigose, iš kurios ir buvo šioji knyga diktuojama telefonu. Sunkiai ir
skausmingai. Vanda Juknaitė per visą gyvenimą parašė ne tiek ir daug, o
žymiausi jos kūriniai yra romanas Šermenys (1990), apysaka Stiklo
šalis (1995), eseistika Išsiduosi. Balsu (1999) ir Tariamas iš
tamsos (2007) ir tai beveik visas autorės palikimas, tačiau kiekviena iš knygų,
pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, padarė esminį lūžį lietuvių
literatūroje, išplėtė jos ribas tiek probleminėmis socialinėmis temomis, tiek prozos
raiškos būdais. Paskutiniojoje knygoje autorė susumuoja visą savo gyvenimą,
panaudodama buvusias ankstesniųjų knygų temas, tačiau pasakoja per save pačią
apie gyvenimo esmę skaudžiai nutylančiu, žadą atimančiu pasakotojos balsu. Gal dėl
to knyga išėjo tokia plona, kone fragmentuotai sudurstyta iš kelių skirtingų
perspektyvų iš vaikystės, jaunystės, brandos laikotarpio atsiminimų ir
dabarties, jau gulint ligos patale, mintijimų.
Kada paskutinįkart skaičiau tokią
knygą, kuri šitaip sukrėstų? Turiu galvoje, lietuvių literatūroje. Mano pilni
ašarų kaušeliai gulint, kiekvienas puslapis persmelktas meilės ryšio ir vilties
troškimu, bendražmogiškųjų vertybių, sutrūkinėjusių ir laike pasikeitusių
žmonių požiūrio į gyvenimą. Tokia maža knygutė, o pritvoja tave, skaitytojau,
savo gyvenimo sunkumu kaip musę. Retsykiais prisimindavau Jurgos Ivanauskaitės Viršvalandžius,
kurie irgi buvo tarsi liudijančiosios ir esančiosios tarp dangaus ir žemės
balsu, kai gyvenimui laiko lieka tiek nedaug, o kiekvienas žodis, atrodo, vis
ne tas ir ne tas, kuris galėtų įvardyti pasikeitusį žmogaus gyvybės ir gyvenimo
prasmę. Jolantos Kryževičienės LRT radijui ruoštame interviu (jį galite
paklausyti ČIA) autorė sakė, kad jai liko toje tyloje, kai nurimsta pasaulio
triukšmas ir beprasmybė tik šis žodis: tebūnie.
Vienas svarbiausių V. Juknaitės
kūrybos bruožų yra taupus sakinys, kuris talpina esmę be literatūrinių fokusų
ir akrobatikos. Išbraukydama tai, kas nereikalinga, autorė savo sakinį paverčia
trumpučiu, trūkinėjančiu žmogiškuoju balsu. Tyla V. Juknaitės kūriniuose
vaidina esminę prasmės kūrimo ir emocijos vaidmenį. Tai būdas byloti iš užribio
triukšmo ir pompastikos pilname pasaulyje, kai mes išbarstome savo laiką
siekdami karjeros, susitelkę į trumpalaikius malonus ar savo iliuzijas. Trumpučiuose
sakiniuose suskamba paradoksas, kuris iš vienos pusės itin saviironiškas, o iš
kitos graudus, liudijantis nužmogėjimą. Knygoje yra mažas skyrelis, kaip
pasakotoja klausosi per radiją linksmai apie mirtį, o apie ją pozityviai
nusiteikusi byloja laidojimo namų verslininkė, kuriai mirtis asocijuojasi su
mada, pinigais, apranga, o ne su nutrūkusiu egzistavimu, gyvenimu, netektimi,
skausmu. Interviu autorė pažymėjo, kad mes iš savo tikrovės išstūmėme ne tik
mirties faktą, bet ir gyvenimo vertybės prasmę. Žmogus ir jo gyvenimas yra „absoliučiai
nuvertinamas“.
Gal dėl to autorė nebus feminisčių mėgstama,
nes V. Juknaitė akivaizdžiai už gyvybę ir prieš abortus. Knygoje minima
Lenkijoje vystantys protestai, kad moterys turi teisę nutraukti gyvybę, o
valstybė ir bažnyčia negali primesti savo valios. Atrodo, lyg ir savaime
suprantamas dalykas, tačiau Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra liudija
ir autorės patirtį, kada dėl retos kraujo grupės ir po autoavarijos norėdama
išsaugoti sūnaus gyvybę pusę metų praguli aukštyn kojomis ligoninės palatoje, o
po kurio laiko, atkūrus Nepriklausomybę, veža vaiką į Vokietiją, kad galėtų
išgelbėti gyvybę, tampa akivaizdu, kad vienos gyvenimo tiesos ir pasirinkimo nebėra,
yra tik tavo santykis su gyvybe ir gyvenimu, kuris ateina, pasak autorės, iš vaikystės
ir šeimos. Anuometinis budėjimas prie sergančių senolių, o dabartiniame pasaulyje
šią funkciją perėmusios institucijos daro tiesioginę poveikį jaunosioms kartoms
apie jų supratimą apie šeimą, gyvenimą, gyvybę.
Knygoje gausu ne tik V. Juknaitės
biografinių faktų, kurie liudija apie sovietizacijos (tremtys, melioracija,
kolūkis, vaikų internatas), bet ir atšilimo laikotarpis: „Kažkas perkeitė
mūsų širdis. <...> Kai pasigirdo Sausio 13-osios šūviai, žmonės iš
aplinkinių namų puolė bėgti prie bokšto. Bėgo ne slėptis, kaip priklausytų
pagal visą nugalintį savisaugos ir išlikimo instinktą, bėgo prie bokšto. Kas darosi
žmogaus širdy, žino tik tas, kuris bėgo stotis prieš tanką, palikęs namie
miegančius vaikus, nebūdamas tikras, ar sugrįš (p. 63).“
Istoriniai Lietuvos įvykiai šioje
apysakoje papildo veikėjos gyvenimą, išplečia ir gyvai paliudija du skirtingus
pasaulius: tas, kuris priklauso nuo išorinių jėgų (politikos, gyvenamosios
vietos, parduotuvių) ir tas, kuris yra prigimtinis, reikalingiausias (šeimos,
draugų, vieningos tautos, gamtos). Šiuos pasaulius apysakoje skiria ir kartu
jungia religiniai patyriminiai kontekstai, pasakotojai kasdienėje praktikoje
besirūpinant kitais.
„Užduotis grupelėse buvo
paprasta – numazgoti greta esančiam kaimynui kojas. Mūsų grupelėje buvo paralyžiuotas
jaunuolis aukštai suvarstytais auliniais batais. Mazgojimui reikėjo nuauti
batą. Tai pavyko. Kai reikėjo batą apauti, koją įstatyti į batą niekaip
nesisekė. Mama buvo kitoj grupėj. Ją pasikvietė į pagalbą. Ji priklaupė prieš
vaiką, įprastais judesiais užmovė batą ir suvarstė raištelius. Grupėje atėjo mano
eilė plauti kaimyno kojas. Aš pasilenkiau, užpyliau puodelį vandens, staiga
viduje kažkas sudrebėjo ir plyšo. Pasipylė tokia krečianti rauda iš pačių
vidaus gelmių. Spėjau tik pagalvoti – tai kasdienis tos moters darbas, rytą ir
vakare priklaupti prieš vaiką, apauti jį ir nuauti. Dabar matai savo akimis,
štai ji čia, meilė, kuri nesirenka, nieko nereikalauja ir niekada nepeikia (p.
43-45).“
Knygoje autorė iš mirties
perspektyvos, tarsi atsisveikindama grįžta į savo gimtuosius Obelius
Aukštaitijos šiaurėje, permąsto motinos-moters ir tėvo-vyro vaidmenį šeimoje,
vėlei perbėga prisiminimuose per kaimo klonius, pelkes ir miškus, tačiau tai
tik vienas „perbėgimo“ klodas, iš tikrųjų jis autorei išgrynina gyvenimo matą. Kiek
viskas aplinkui yra pasikeitę, tiek pasakotoja Vanda tapatinasi ir su savo
vidiniu pasikeitimu. Tą atsiskyrimą nuo gimtosios žemės ir išvažiavimą į Vilnių
studijuoti vadina... išdavimu. Aplinkos namai, didžiulės gamtinės erdvės iš
esmės koreliuoja su autorės dvasiniais pasikeitimais ir gyvenimo saulėlydžiu,
todėl šioji dūzgianti liepa gaubia ir apdegusias ir pražydusias obelis, kurios
yra, anot pasakotojos, jos pačios autobiografija.
Gyvenime būta ne tik nuolatinių
ribinių patirčių (vaikų gyvybės saugojimas, autoavarija, sunki Parkinsono
liga), bet viena iš jų matyti vizualiai. Tai tos knygoje sudėtos jaunystės apdegusios
nuotraukos, kurias, pasak pasakotojos, gaisras „išspjovė“ iš degančių namų ir
per stebuklą vėliau surinko kaimynai ir perdavė Vandai. Argi ne keista, kad jos
vėliau pasakotoją lydi visą gyvenimą, o vėliau tampa iliustracijomis,
papildančiomis apysaką ir liudijančios apdegusį, sunkų ir rūstų gyvenimą,
tačiau vis tiek išsaugotą atmintyje. Manęs neapleido jausmas, kad tai likimas,
kaina, už kurią V. Juknaitė susimokėjo, kad patirtų gyvenimo prasmės šerdį,
bendražmogiškumo ryšį. Bet baisiausia ir galingiausia, skaitant pilnomis akimis
ašarų šią sukenčiančią knygą, buvo pripažinti tuos esminius trūkumus savo
paties asmeniniame gyvenime, pripažinti, jog gyvenu nuolatiniame meilės ir pamintos
gyvybės, šeimos ir pagarbos viskam, kas yra, pasaulyje. Kaip gerai, pagalvojau,
užversdamas knygą, kuri baigiasi simboliškai cikliškai, apsukus gyvenimo ratą,
kai maža Vandutė vėl susenusi tampa tik mokine, besimokinančia pamatinių
gyvenimo dalykų: klausytis kitų ir būti su visais, kas gali, iki paskutinės
gyvenimo dienos.
Sukrečianti. Gydanti. Esminė. Skūrą
nulupanti knyga.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą