Sveiki,
Dar
anuomet rašytoja Vanda Juknaitė, aptardama savo literatūros principą,
yra pasakiusi, kad esminis meilės komponentas ir raiška yra rūpestis kitu. Klaipėdai
ir visai Lietuvai nusipelnęs aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis
dažnai turi aplink save itin jį gerbiančius ir motyvuotus studentus. Vis
galvoju, ką jis turi, ko neturi paprasti mokyklos pedagogai, kad juos gerbtų?
Ogi vieno labai paprasto asmenybės kulto sugriovimo epochoje! Pasirinkti sau
mokinius, kurie tave gerbtų, mokytų ir į tave žiūrėtų kaip į pedagogą, o ne
kastruojantį veterinarą. Visgi būti dėstytoju ir būti mokytoju mokykloje yra
skirtingi dalykai, išeikime iš šių struktūruotų socialinių bazių ir
prisiminkime tai, ką sakė V. Juknaitė ir ką savaip pakartoja V. Masalskis.
Laimė
yra dalinimasis. Šioje išsakytoje mintyje yra ir dar vienas paprastas receptas
– pasidavimas ir paleidimas t. y. pritarimas viskam vykti taip, kaip yra
suplanuota ir nesistengti pernelyg dėl visko krimstis, kaltinti, draskytis, nes
vis tiek viskas įvyks taip, kaip turi įvykti. Atrodo, kas g ali būti baisiau,
nei kontrolės atsisakymas? Bet pabandykime, ji taip išvaduoja, kad apdovanoja
beribe laisve.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą