Sveiki,
Kino festivalis „Lokys,
liūtas iš šakelę“, kurie suinteresuoti perteikti Kanų, Venecijos ir Berlyno
kino festivalių apdovanotus ir įvertintus filmus, šiemet siūlo pažiūrėti
naujausią režisieriaus Ali Abbasi filmą „Šventasis voras“ (angl. Holy
Spider) (2022), kuris nepraėjo pro Kanų kino festivalį nepastebėtas ir tapo
vienu labiausiai aptarinėjamu šio sezono filmu, o pagrindinė aktorė Zar
Amir-Ebrahimi pelnė geriausios aktorės įvertinimą. Ali Abbasio filmą su norvegų
aktoriais „Riba“ seniai mačiau, bet tuo metu tai buvo vienas labiausiai įsimenančių
filmų, peržengiančių tiek mąstymo, tiek fantazijos ribas visomis prasmėmis. Vaizduodamas
skandinavų trolius realistiškai, manding, bent jau man absoliučiai anuomet nurovė
stogą, o, pasirodo, dar ir režisierius – iranietis!
Visgi „Šventasis voras“
absoliučiai kitokio turinio, raiškos ir temos filmas, sakyčiau, tam tikra
kritiška duoklė režisieriaus kraštams. Filmas persmelktas tamsiai niūriu Irano
didmiesčio naktinių spalvų ir garsų, jis pasakoja apie gatvėje įsigalėjusią
prostituciją. Nelaimingos moterys, spaudžiamos nepritekliaus ir sunkaus gyvenimo
yra priverstos uždarbiauti teikdamos seksualines paslaugas. Turint galvoje, jog
tai Iranas, kuriame galioja griežti religiniai reglamentai, jos, žinoma, nėra
apsaugotos. Viename Irano mieste atsiranda tokių prostitučių žudikas, kuris
pasivadina Šventuoju voru ir imasi valyti miestą ir pasaulį nuo blogio. Šiuos
nusikaltimus ima tirti vietos policija ir ambicinga žurnalistė iš Teherano
Rahimi. Tad tik laiko klausimas, kada Šventasis voras sumedžios žurnalistę,
kuri, ko ir galima buvo tikėtis, apsimes naktine plaštake, kad pati sumedžiotų
žudiką...
Filmas paremtas tikra
visą Iraną 2000-2001 metais sukrėtusi istorija, kada serijinis moterų žudikas tautos
akivaizdoje, prisidengęs Alacho vardu, tapo netgi didvyriu. Šioje nelengvoje
juostoje iš esmės nagrinėjamas ne tiek trileris-detektyvas, nes žudiką žiūrovas
mato nuo pat pradžių, kiek pretekstas žudyti ir žudiko psichologija bei motyvai.
Kaip paprastas vyras, kovodamas su asmeninėmis aistromis, gali fanatiškai
įtikėti savo misija ir pradėti žudyti moteris. Dar baisesnis dalykas –
visuomenės pateisinimas, netgi aistringas pritarimas nusikaltėliui, kuris man
priminė biblinę sceną apie Jėzaus suėmimą ir nusikaltėlio Barabo paleidimą.
Kita labai svarbi filmo
tema – moterų teisinė padėtis Irane. Už tiesą ir garbę kovojanti žurnalistė ant
kortos stato viską, tačiau dėl to, kad ji netikėjusi moteris, Rahimi net negali
išsinuomoti viešbutyje kambario. Patyrusi daug šmeižto ir neteisybės, spaudimą
iš vietos policijos, ji vis vien ryžtasi eiti iki galo. Galiausiai režisierius
kaip antitezę smurtiniam ir fanatiškam suaugusiųjų pasauliui pastato augančius
žudiko vaikus, kurie iš pažiūros perima tėvo su motinos pritarimu idėjas apie
smurtu grįstą teisingumo pasaulį. Paauglio kojos ant sesers gerklės filmo pabaigoje
simbolizuoja ne tik fanatizmo tęstinumą, bet ir patriarchato valdžios diktatūrą
moterų atžvilgiu.
Žiūrint filmą, nesunku
suvokti tą klaikią ir iki absurdo įsigalėjusią Irano politinę ir pilietinę
tikrovę, kurioje esti tiek daug nusikaltimų. Filmas apskritai iškelia ilgaamžes
Irano tautos problemas, žinomos mums iš įvairių straipsnių, tačiau kinas tuo ir
įdomus, kad jis geba perteikti labai suasmenintai ir artimai tai, kas dažniausiai
atrodo kaip tolima distopija.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą