Sveiki,
Retas,
kuris gali atsispirti šiuolaikinio kino ikonai Tildai Swinton, tad žiūrėdamas
su naujausius darbus vis neprarandu kantrybės ir tikėjimo šios aktoriaus
universaliomis kūrybinėmis galiomis. Britų režisierė Joanna Hogg daug ką
pakerėjo savo dviejų dalių filmais „Suvenyras“, kuriame pasirodo ir pati Tilda
Swinton. Naujausias režisierės darbas „Amžina dukra“ (angl. The
Eternal Daugther) (2022) iš vienos pusės labai minimalus, o iš kitos –
aktorei Tildai Swinton iššūkis sukurti du pagrindinius (dukters ir motinos)
vaidmenis.
Pasakojimas
pasakoja apie senutę Rozalindą, kuri kartu su dukra Džiuli atvyksta į dvare
įsikūrusį viešbutį. Čia jos apsistoja, Džiuli bando kurti filmo scenarijų apie
savo motiną, todėl iš visų jėgų stengiasi ja rūpintis ir viską iškamantinėti:
iš vienos pusės reikia medžiagos filmui, o iš kitos ji supranta, jog galbūt tai
paskutinė jos kelionė su mama, todėl tai tarsi savotiškas atsisveikinimas. Džiuli
nepatenkinta viešbučiu, čia ji naktimis girdi keistus garsus, naktimis vedžioja
po sodą šunį ir ją kamuoja tiek kūrybinė krizė, tiek nejaukus, kone vaiduokliška
nuojauta, jog jai pamažu krinka nervai. Priešingai viskas su Rozalinda, kuri
atrodo rami, stabili ir dėl nieko neišgyvena, nebent dėl dukters neurozės.
Filme
iš esmės nieko įdomaus neįvyksta, tačiau režisierė sukūrė ištisą netaisyklingų ir
filmams šiaip jau keistų dialogų simfoniją. Veikėjos nuolat kalbasi ir, atrodo,
niekada nesusikalba arba susikalba iš pusės žodžio, niekada niekas neįvardijama
ir nepasakoma iki galo, kad ir žiūrovas suprastų tikrąją šių moterų padėtį. Ką
mes iš tikrųjų regime be Džiuli psichikos sutrikimo? Ogi milžiniškas jos
pastangas būti gera dukra ir įtikti motinai. Ji rengia gimtadienio vakarienę,
tačiau Rozalinda pernelyg nuvargusi, kad mėgautųsi dukters surengta pompastika.
Džiuli tokia subtili, tokia atsargi, kad kiekviename žingsnyje bijo įžeisti
motiną, tačiau pretenzingai ją savo jauduliu vargina tiek žiūrovą, tiek senutę.
Bendriausia
prasme filmas yra apie dukters pastangas išlikti tobula dukra. Tai išties kiek
neįprasta, nes dažniausiai filmuose esame linkę matyti šią problemą iš motinos
perspektyvos, kad mamoms nepavyksta būti gerais tėvais. Iš kitos pusės šis
mistinis filmas pasakoja apie bandymą analizuoti motinos gyvenimą, išlaikyti ją
savo atmintyje ir sudurstyti sutrūkinėjusius ryšius per atmintį. Filme viskas
hiperbolizuotai mistifikuojama (garso takelis, gotikinė nuolatinė tamsa, rūkas,
dingstantis šuo, senės veidas už stiklo), tačiau visą filmą nieko tragiško
neįvyksta, vien tik mistinės detalės, aštrinančios Džiuli sutrikimą. Pokalbių
scenos primena kaip čiuožinėjimą ant ledo pirmąkart, veikėjai su žodžiais
elgiasi tarsi su stikliniais indais, bijo sudaužyti venas kitą. Tai nekantresnį
žiūrovą gali erzinti, tačiau tenka pripažinti, kad režisierė rado savo kiek
teatralizuotą būdą perteikti kažin kokį amžiną bendravimo nepatogumą ir dukters
kaltės išraišką. Dialogai tampa tokie saviti ir taip gerai organizuoti lyg
žaidimas, tačiau visumoje tiek istorija, tiek vystomos atskiros scenos su
dialogais iš žiūrovo pareikalauja kantrybės, lyg žiūrėtum kokį monotoniškai
subtilų spektaklį su siaubo filmo „Kiti“ gotikiniais vaizdiniais.
Mano įvertinimas: 4.5/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 6.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą