Kelionė: Bosnija ir Hercegovina, sostinė Sarajevas, Mostaras

Sveiki, skaitytojai,

Manęs neapleidžia jausmas, kad pabuvojau šią vasarą mįslingoje šalyje. Nors man labai patiko Juodkalnija, tačiau kirtus sieną ir įvažiavus į Bosniją ir Hercegoviną tapo aišku, jog tai kitokios energetikos, kultūros ir istorijos šalis. Jau neminėsiu sudėtingos Jugoslavijos istorijos, kurios sudėtin buvo įtraukta Bosnija ir Hercegovina, tačiau pasidalysiu, kaip man atrodė kelionės metu šioji bene egzotiškiausia iš visų Balkanų šalių.

Šioje šalyje gyvena 3,8 milijonai gyventojų, o plotas kiek mažesnis nei Lietuvos, daugiau nei 51 000 kvadratinių kilometrų, tačiau Bosnija ir Hercegovina labai kalnuota ir akmenuota, vasarą gali kamuoti nepakeliami karščiai, todėl kai kur vyksta siestos t. y., uždaromos tam tikros parduotuvės, stoja dienos darbai. Kai aš buvau tuo laikotarpiu, išties buvo labai tvanku ir karšta, visur stengiausi vaikščioti šešėliais ir pakraščiais, nes tuoj išpildavo prakaitas. Bet vietos gyventojai yra prisitaikę ir pripratę.

Tiesa, neilgai teko būti tiek Mostare, tiek Sarajeve, tad ir įspūdis toks labiau turistinis, paviršutiniškas. Pirmas įspūdis – daug pigiau nei kokioje Kroatijoje ar Juodkalnijoje. Viskas ir beveik visur atsiskaitoma grynaisiais, todėl nesitikėkite patogumo dėlei visur glausti savo banko kortelę. Nors vietiniai priima ir eurais, tačiau atmesti jums gali ir vietos marke, bet nebūtinai tiksliai pagal kursą, dažnu atveju į pirkėjo nenaudą.

Bosniai pasižymi svetingumu, tačiau į turistus žiūri kaip į kitą kastą. Nenuostabu, šalies valdymo sistema labai unikali ir neturinti tikriausiai Europoje jokių analogų. Trys skirtingi prezidentai, šalies himnas be žodžių, o tautinę sudėtį sudaro bosniai, kurie šiaip jau yra musulmonai, kroatai katalikai ir serbų pravolavai. Taigi trys etninės grupės, trys skirtingos religijos, todėl atrodo, jog Bosnija ir Hercegovina yra kaip koks Jugoslavijos susitraukęs mažasis modelis. Jūs bent įsivaizduojate, kaip sudėtinga yra priimti kokį nors įstatymą, kuris atlieptų visas tris etnines grupes? Taigi, todėl tokia situacija iš esmės lėtina ir šalies ekonomiką bei turizmo sektorių.

Hercegovina (tai viena iš teritorijų) labiau suprantama kaip istorinės kroatų žemės, jos labiau eina iš pietų ir pietvakarių nuo Kroatijos. Patys kroatai turi pretenzijų į šalies žemes ir dėl to retsykiais kyla nesutarimų, nes tose žemėse būtent ir glaudžiasi didžioji tautinės kroatų dalis. Jų architektūra kitokia nei Sarajeve ir Mostare, kur iš esmės jaučiasi musulmoniškoji Bosnijos dalis. Čia iš tikrųjų jaučiasi Rytų dvasia, atėjusi su turkų invazija į Europą, todėl virtuvės ir gausūs turgūs primena rytietišką atmosferą, kokią galima pamatyti, pavyzdžiui, Albanijoje ar Makedonijos sostinėje Skopjė.

Šiaip šalis labai graži, kalnuota, o kelionė per Matkos kanjoną tampa neišdildoma meditacine kelionė, nes vaizdų tikrai yra. Praeityje, kai vyko Balkanų karai, labai nukentėjo bosnių tauta dar ir dėl to, kad jie buvo kitokie, musulmonai. Tikriausiai nerasite šeimos, kuri nebūtų netekusi nors vieno šeimos ar labai artimo giminės nario, todėl bosniai iki šiol mena karo padarinius ir, priešingai nei lietuviai su paminklais ir invazine kultūra, nenaikina skylių sienose, griuvėsių senamiesčiuose, nes tai priminimas ir auklėjamoji priemonė jaunajai kartai: neužmirškite, kas nutinka, kai užmirštame būti budrūs.

Toliau pateiksiu savo nuotraukų reportažą ir trumpus komentarus.

„Manoma, jog trys trikampio kampai vaizduoja tris Bosnijos tautas: bosnius, kroatus ir serbus. Žvaigždžių, vaizduojančių Europą, skaičius begalinis, todėl jos tęsiasi nuo viršaus iki apačios. Vėliavos spalvos dažnai siejamos su neutralumu ir taika. Geltona spalva simbolizuoja taiką ir saulę, mėlyna spalva ir žvaigždės – Europą. Dabartinė Bosnijos ir Hercegovinos vėliava priimta 1998 metų vasario 4 dieną.“

Bosnijos ir Hercegovinos žemėlapis.

Mostaras – vienas svarbiausių šalies miestų, kuris turi savo regiono kultūrą. Viena iš jų – išskirtiniai Mostaro vynai. Teko jo paragauti. Nepasakyčiau, kad buvau sužavėtas, lyginant su Juodkalnijos vynu, matyt, reikia priprasti... Carski Vinogradi Mostar "Blatina" ir "Žilavka".

Mostaras – istorinė šalies sostinė. Kaip jau minėjau, karas palietė visus. Net Mostare galime iki šiol matyti tų siaubingų įvykių žymes.

Mostare, kaip ir tikriausiai kituose Bosnijos ir Hercegovinos miestuose, maisto porcijos būna labai didelės. Jeigu sakau, kad didelės, vadinasi, tikrai didelės. Įdomus dalykas, o gal ir bosnių gudrybė turistams, jog visi mes užsisakėme vieną, o gavome kitką. Pavyzdžiui, užsisakiau be bulvyčių, tai būtinai pridėjo bulvyčių, mano kolega užsisakė mažą porciją, tai jam atnešė tokią porciją, nuo kurios pavalgytų keturių asmenų šeima (dešrelių, kepsnių, bulvyčių kalnas!). Aišku, atitinkamai viskas po to ir paskaičiuota pagal dydžius ir užsakymus – jokių kortelių, tik grynais, tad eidami pavalgyti turėkite šlamančiųjų. Tai tas išgirtas vaišingumas atrodė keistokas. Maistas šiek tiek prėskas, pats turi ir pasisūdyti, ir pipirų užsidėti bei padažų pasiprašyti, ir ne už dyką. 

Mostaras. Reprezentacinė šalies vieta turistams. Per miestą teka Neretos upė, kurios ilgis 225 kilometrų. Senasis Mostaro tiltas simbolizuoja krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulio jungtį. Vienoje miesto pusėje yra krikščionių bažnyčią, o Rytų pusėje – daugybė musulmoniškų minaretų. Tiltas pastatytas turkų 1566 metais, tačiau sugriautas 1993 m. per Balkanų karus, atstatytas 2004 metais, dabar įtrauktas į UNESCO. Nuo jo karštomis dienomis šokinėjimą su naro kostiumu į Neretvos vandenis, aišku, ne už dyką. 

Mostaras. Vakarinėje dalyje, kairiajame Neretvos upės krante išties yra krikščionių bažnyčia.

Garsus Mostaro turgus, kuriame galima įsigyti už tikrai padorią kainą visokiausių suvenyrų.

Sarajevas, sostinė. Per šalies sostinę Sarajevą teka Miliackos upė, 38 kilometrų. Per ją nutiesti seni tiltai, kai kurie atstatyti po karo. Tai mano rytas Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, nes po vidudienio tampa labai karšta.

Tai istorinė vieta, atrodo, nieko neišskirtinis miesto kampas, tačiau nuo čia viskas prasidėjo. Cituoju: „1914 m. birželio 28 d. Sarajeve – tuomet priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai – buvo nužudytas Františekas Ferdinandas d’Este. Jį nužudė Gavrilas Principas – vietinis Bosnijos serbas, kaltintas ryšiais su serbų pogrindine teroristine organizacija, siekusia išvaduoti Bosniją iš Austrijos jungo ir sujungti visas serbų gyvenamas žemes į vieną valstybę. Šis įvykis visiškai pakeitė pasaulį. Po erchercogo mirties kilo karas, netrukus pavadintas Didžiuoju, o vėliau – Pirmuoju pasauliniu.“

Data grindinyje prie istorinės sankryžos.

Vaizdas iš kito kampo. Čia stovi instaliacija, kuriame atkurtas panašaus modelio automobilis, kuriame buvo nušautas Ferdinandas d‘Este. Pastate veikia istorinis muziejus.

Vienas garsiausių Sarajevo viešbučių, atitinkančių europinius standartus.

Yra ir tokių gatvių, kurios absoliučiai europietiškos, net nesuprastum, kad esi Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tiesa, jų nedaug ir jie pritaikyti daugiau atvykėliams bei turistams.

Sarajevo centre daug modernumo ir istorinių objekto sanklodų, o jų nepamatyti neįmanoma.

Vienas didžiausių Sarajevo katalikų centrų – šioji bažnyčia, didžiausia mieste, kuriame pamaldas kažkada laikė popiežius Jonas Paulius II, o vėliau ir dabartinis popiežius Pranciškus. Prie bažnyčios pastatyta didelė Jono Pauliaus II skulptūra.

Viename iš pagrindinių promenadinių bulvarų galima rasti štai tokį grindinyje suprojektuotą slenkstį, kuris žymi Rytų ir Vakarų pasaulio sankirtą. Ir iš tikrųjų, perėjus jį, keičiasi gatvės ir miesto vaizdas, staiga iš krikščioniškojo pasaulio patenki į musulmoniškąjį su mečetėmis, minaretais ir rytietiškais turgeliais. Čia netgi kvepia kitaip!

Tai viena iš seniausių ir didžiausių mečečių Sarajeve, kur kiemelyje galima pamirkyti štai šiame fontanėlyje kojas.

Sarajevo senamiestyje yra karavansarajus – daugiausia Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Vidurinėje Azijoje paplitę statiniai, kurie buvo skirti priimti nakvynei karavanus ir pavienius keliautojus. Jie statyti prie daugelio svarbių prekybinių kelių, ypač prie šilko kelio, buvo randami tiek dideliuose miestuose, tiek atokiose vietovėse. Toks karavansarajus yra išlikęs autentiškas ir Sarajeve. Tai pastatas su vidiniu keturkampiu kiemu. Jame šiuo metu įsikūrusi kavinė ir rytietiškas turgus. Čia labai gerai atsigerti kavos karštą vasaros dieną, nes vėsina medis ir pavėsiai.

Rytietiška kava visiškai kitokio skonio, bet priprasti galima jau nuo pirmos porcijos. Ji paprastai patiekiama štai tokiuose tradiciniuose rytietiškuose induose, nukaltuose pagal senas vietos tradicijas. Tokį komplektą parsivežiau ir namo. Prie kavos patiekiami rytietiški saldumynai, pacukruoti želė kubeliai. 

Karavansarajaus vidus.

Vienas didžiausių Sarajevą ir pačią šalį reprezentuojančių turistinių ir istorinių objektų yra Sebiljis – įmantriai išraižytas puošnus medinis vandens šulinys, vainikuotas mažu skardiniu apvaliu kupolu. Cituoju: „Sebil arabų kalba reiškė „kelias“ – kadaise būtent Sarajevo Baščaršijos sebiljis ženklindavo daugelio ištroškusių žygeivių, kurie po daugybės sunkumų kelionėje po Balkanų kalnus, miškus ir slėnius pagaliau ateidavo čia, į šį įspūdingą miestą, Balkanų vidurio kelio pabaigą.“

Bosnijos ir Hercegovinos herbas turi labai panašią simboliką kaip ir vėliava.

Kristina Tamulevičiūtė yra tikriausiai vienintelė lietuvė, kuri išleido knygą apie Bosniją ir Hercegoviną, papasakojo, ką reiškia gyventi šios šalies kultūroje. Jos esė knygutė „Pasakojimas apie vieną miestą“ labai pravertė ir visiškai kitaip „nuspalvino“ šalies suvokimą.

 

Jūsų Maištinga Siela