Sveiki, teatro žiūrovai
ir skaitytojai,
Dar 2020 metų pradžioje t. y., prieš 3 metus įvyko
režisieriaus Dariaus Rabašausko pastatyto pagal švedų dramaturgo Lars
Norén pjesę „Demonai“ spektaklio premjera. Džiaugiuosi, jog
šio rudens sezono teatro mano asmeninis atidarymas, galima sakyti, įvyko būtent
su šiuo spektakliu. Kiek pavyks, tiek čia aprašysiu dar nematytus spektaklius,
pasidalysiu savo asmeniniais pastebėjimais, apmąstymais, pamatymais.
Švedų dramaturgas Lars Norén savo gimtojoje
šalyje labai vertinamas, jo dramos, iš vienos pusės atrodo lyg ir čechoviškai
paprastos, remiasi į artimojo rato (šeimos, sutuoktinių, kaimynų ir kt.)
santykių problemas, o iš kitos, (tikriausiai jau nuo režisieriaus
interpretacijos priklauso) dramų medžiaga gali tapti epochos reiškinių
apibendrinimu. Galima sakyti, kad „Demonai“ būtent toks ir yra. Tai pirmoji dramaturgo
pjesė, pastatyta Lietuvoje.
Neslėpsiu, kad spektaklio pradžia buvo labai abejotina,
netgi nuobodi, tad teko skeptiškai sukryžiuoti ant krūtinės rankas ir laukti
pabaigos. Su kolega juokavome, kad tai viena nuobodžiausių šiais metais matytų
spektaklio pradžių, nes įdomu pasidaro tada, kada veikėjai atkemša pirmąjį
alkoholio butelį. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet tai tiesa. Girto
žmogaus sąmonė dažniau pasako kur kas daugiau, nei blaivaus.
Istorija pasakoja apie sutuoktinių bevaikę porą, kurių
visos dienos vienodos, o savaitgalio vakarai užpilami draugų kompanijoje
alkoholiu. Frankas (aktorius Jonas Baranauskas) ir Katarina (aktorė Toma Gailiūtė)
gyvena itin toksiškuose santykiuose. Jie vienas kitą tiesiog ryja, trokšdami
sudirginti save iš vidaus, patirti švelnumą, meilę, rūpestį, bet jų lūkesčiai
primesti vienas kitam yra nepatenkinami, todėl to, ko negalima gauti paprastais
civilizuotais būdais, bandoma išspausti smurto (psichologiniu ir fiziniu) būdu.
Nelaimingesnės santuokos reiktų paieškoti.
Aišku, jų santykių destrukcija smarkiai
hiperbolizuota, utriruota, ryškinant toksiškų santykių prieraišumą kaip savasties
būtinybę. Veikėjai supranta, kad jie nelaimingi, tačiau negali vienas be kito.
Iš esmės tai remiasi toksiškų santykių kopriklausomybe, kada vienas be kito
veikėjai negali, todėl kiekvienas jų pokalbis, kuriuose bandoma sužadinti
vienas kitam aistrą (o iš tikrųjų švelnumą) baigiasi pykčio priepuoliais ir
daiktų vienas į kitą mėtymu. Ir visa tai vyksta jų betoninių spalvų bute,
hermetiškoje erdvėje, kur neįmanoma „nuleisti“ psichologinio garo ir viskas
pasmerkta rūgti ir troškintis uždarame puode. Kitą vertus, veikėjai nesupranta
arba nenori pripažinti, jog jiems reikia išorinės pagalbos, jie neturi valios
rinktis, tad veikia iš inercijos ir net nesupranta, kad yra ir smurtautojai, ir
aukos vienu metu.
Tas vakaras, kuris vaizduojamas spektaklyje, Frankui
yra ypatingas, nes neseniai mirė jo motina, o jos pelenus jis parsivežė namo.
Rytoj laukia laidotuvės, tačiau neatrodo, jog Frankas tam kaip nors ypatingai
ruoštųsi, jis ir toliau geria, rengia pobūvį, įsileidžia savo kaimynus ir
elgiasi įprastai pagal algoritmą, nes mirties ir netekties faktą reikia slėpti,
apgauti save, tačiau net išgėrinėjant Frankui „prasimuša“ prisiminimai apie
mamą. Kaimynė Jena (aktorė Justina Vanžodytė) Franką veikia dvejopai. Iš vienos
pusės Jena jam seksualinis subjektas, jaučia jai trauką, tačiau iš kitos pusės
būtent ilgėdamasis moteriško švelnumo, kurį tikriausiai gaudavo iš motinos, jis
gretinasi prie Jenos tarsi prie savo tikrosios motinos.
Toksinis algoritmas veikia Franką visokeriopai, tą
galima įsitikinti, kai jis patalpoje lieka vienas su Jenos vyru, kurį bando
seksualiai gašliai ir toksiškai provokuoti. Vadinasi, su žmona taip įsigalėję
santykių vaidmenys pas Franką prasiveržia visame kame, kad ir su kuo jis
bendrautų, jis ieško vienintelio seksualumo provokacijomis grįsto modelio,
nesirinkdamas lyties. Tad tie iš pirmo žvilgsnio juokingi homoerotiniai Franko pasireiškimai
susiveda į vieną į tą patį demonišką elgsenos šabloną.
Taigi veikėjai visi įstrigę ne tik savo butuose, bet
ir elgsenos voratinkliuose. Jų tapatybės ir santykiai vieni su kitais dusina, o
išsivadavimą jie mato per alkoholį ir galimus neištikimybės kelius. Jie iš visų
jėgų nori patirti gyvenimo lengvumą ir prasmę, tačiau besilaisvindami ir
išeidami apgirtę iš kasdieninių vaidmenų patiria tik dar didesnę beprasmybę ir
tuštumą. Jenos vyras net neįstengia patirti erekcijos, kai pasitaiko proga išdulkinti
ilgai geistą kaimynę Katariną, nes priartėjus prie aistros akimirkos, pasirodo,
jog aistros nėra, ji tampa tik aistra, kai jos negali pasiekti ir įgyvendinti.
Iš esmės veikėjai valdomi demonų, kitaip sakant, savo toksiškų santykių
priklausomybių ir iliuzijų, tad ir spektaklio simbolinė scena, kai sutuoktinių
pora save vinimi prikala vienas kitą prie grindų ir iš esmės pasmerkia save toliau
laikytis šio gyvenimo diskurso.
Veikėjų bute atremtas prancūzų dailininko Edourd Manet
paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija papildo, savaip atkartoja ir
iliustruoja spektaklio personažų vakaronę ant žaliai tarsi žolės išklotos
kiliminės dangos. Veikėjai mato save paveiksle ir paveikslo veikėjai „mato“
savo gyvus prototipus, tačiau jie vieni kitų neidentifikuoja pagal panašumus,
gyvieji nesuvokia savo diagnozės. Aišku, svarbiausiu spektaklio akcentu ir
simboliu tampa apvali akies formos kėdė, kuri demoniškai iš salės stebi tiek veikėjus,
tiek pačius žiūrovus, pastaroji akis sustiprina įspūdį, kad veikėjai negali
ištrūkti nei iš buto, nei iš savo baisių santykių, nes iš esmės yra valdomi aukštesniosios
jėgos tarsi lėlių namelyje.
Seilę varvinti spektaklio metu gali ir melomanai,
stebėdami, kaip veikėjai keičia vinilines plokšteles. Dienraščiui diena.lt
režisierius D.Rabašauskas atsakė: „Tai darbinės plokštelės. Su
kompozitoriumi norėjome, kad spektaklis būtų gyvas, kad muzika ne atsirastų jo
pabaigoje, o inspiruotų mus repeticijų metu. Man įdomu gyvybė teatre – ji dar
ekstremalesnė, kai aktorių būsena scenoje ekstremali, o muzika susijusi ir su
šia būsena, ir su spektaklio tema.“
Aš per tiek metų jau esu įsimylėjęs tuos Klaipėdos
dramos aktorius. Šįkart pagrindinius vaidmenis sukūrė man puikiai žinomi Vaidas
Jočys, Justina Vanžodytė, Toma Gailiūtė ir Jonas Baranauskas. Visi be išimties
yra puikūs, „atidirbę“ savo. Manau, spektaklis pavyko. Jis nėra kažin koks
novatoriškas ar toks, ko nebūtume matę ir jau gyvenime supratę, sakyčiau, pjesė
perteikta klasikiniu naratyviniu būdu t. y. aiški užuomazga, kulminacija, kurią
kaitina išgėrinėjimai ir rūkimai, ir galiausiai vakarėlio atomazga – totalus nusibaigimas,
kai Frankas save pusnuogį išsitrina motinos pelenais, trokšdamas iš gyvenimo
atjautos ir nepatirto švelnumo, savito grįžimo į motinos įsčias. Spektaklis „išlipa“
ir iš savo betoninio buto, žiūrovui paliekami atviri klausimai: kuo gyvena
šiuolaikinė jauna šeima, koks šeimos likimas, kodėl vaikai tampa našta ir
paprasčiau yra gyventi dėl savęs?
Trumpa ištrauka iš repeticijų:
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą