Sveiki,
skaitytojai,
Tai nebus nei pozityvus,
nei dar kažkuo ypatingas įrašas. Tiesiog iš egzistencinės pajautos, apmąstant
tai, kas vyksta.
Šiandien – Sausio 13-oji
ir visus, kurie išdidžiai socialiniuose tinkluose deklaruoja meilę Lietuvai ir
laisvei, nutariau susilaikyti nuo sveikinimų, vėliavų ir mėlynų žiedlapių.
Prisiminti neprisimenu, juk dar tą dieną buvau beveik kūdikis. Galiu tik
kolektyviškai imituoti tam tikras pajautas, imituoti patriotiškumą, tapatintis
su nepatirtais istoriniais įvykiais ir sakyti daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes
nepamiršome“, bet tiesa tame, kad šiandien nelabai tą jaučiu.
Taip, suprantu protu tų
dienų reikšmę istoriškai, taip, žinau, kad toji Sausio 13-oji svarbi mums,
lietuviams, tačiau kas atsitiko su laisve, kurią iškovojo kiti, man sunku
reflektuoti. Nors gyvenu Lietuvoje visą savo gyvenimą, tačiau nesijaučiu nei
priimtas lietuvių, nei suprastas žmonių – ir nebemanau, kad kada patirsiu kolektyvinės
vienybės džiaugsmą, kokį patyrė normalūs žmonės, augę šeimose, sulaukę
palaikymo ir pritarimo. Deja, mano gyvenimo atveju to nebuvo, todėl toji
atskirtis, kuri metais iš metų įsiėdė, leidžia kiek kitaip vertinti ir
šią Sausio 13-ąją. Galiu tik džiaugtis, kad laisvė davė man šiokią tokią mizantropiją,
galiu gyventi atskirtyje. Pernelyg dažnai susidurdavau su atmetimo reakcija, todėl
nepavadinčiau savęs patriotišku, nesu ir iš tų, kurie drąsiai rėžia, kad kilus
karui eitų herojiškai ginti Tėvynės. Deja. Manau, kad netgi tarp tų, kurie imituoja,
kad prisimena, iš tikrųjų dalis darytų tą patį: gelbėtųsi, o nemirtų.
Bandau suprasti anuometinę
situaciją. Žmones, kurie stojo už laisvę, palikę savo artimuosius. Kokia
galinga tikėjimo galia turėjo juos nešti į Sausio 13-osios įvykius. Tai buvo
kažkoks kolektyvinis darinys, man sunkiai nujaučiamas. Bijau baisiausios
tiesos: kad tokie stebuklai vyktų ir žmonės vienytųsi, jaustų kolektyvinį pulsą,
aukotųsi, reikia aiškaus priešo. Anuomet jis buvo. Šiandien? Bandoma prie to
privesti, tą matome kaip aiškiai artikuliuojama žiniasklaidoje. Dažnai užsimerkiu,
neskaitau, nesitapatinu, nes gyvenime nestinga asmeninių priešų. O juk dažnai gyvenime
nutinka taip, kad patys sukuriame tankus ir gulamės po savo žudymo įrankiais,
nes didžiausi priešai esame mes patys.
Aš nieko neprisimenu apie
Sausio 13-ąjį, nei apie kitas XX amžiaus tragedijas. Viskas yra iš kitų rankų
ir lūpų. Buvau mokytas tai gerbti, atkartoti kaip savo tautos patirtį, lyg pats
TEN būčiau buvęs, tačiau susiduriu su tuo, kad imituoju ir net ap(si)gaudinėju.
Sudėtinga man paaiškinti. Nors žiūrint „Baltijos kelio“ ar tų pačių Sausio
13-osios istorinius kadrus bėga ašaros.
Ką tik pradėjau skaityti
Virginios Woolf romaną „Bangos“. 10 puslapių skaičiau šokiruotas, nes
nesuvokiau, kaip reikės tą knygą pabaigti. Dar po 10 – koks keistai
burbuliuojantis literatūrinis šedevras. Vienoje vietoje vienas iš balsų pasako,
kad visi darome šiai akimirkai kažką tik dėl to, kad tai akimirka.
Kitaip sakant, privaidiname, kurdami save čia ir dabar. Šios atstumtiems
būsenos dieną klausiu savęs: kodėl taip viskas keistai butaforiška ir netikra?
Neapgauna manęs jausmas, jog dabar daug vaidybos ir kaip ją sunku pripažinti,
nes ji bus prilyginama išdavystei.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą