Sveiki,
skaitytojai,
Vis neatsispiriu pagundai
pažiūrėti kokį nors komercinį siaubo filmą. Vienas iš jų – vienas sėkmingiausių
siaubo filmo frančizės „Pjūklas X“ (angl. Saw X) (2023)
dalis. Žinau, daug kas džiaugėsi, kad buvo pagaliau užbaigta šioji frančizė,
nes idėjos buvo išsisėmusios ir nieko iš esmės naujo nevyko. Sunku perlipti
pirmųjų dalių užkeltą psichologinio siaubo kartelę, tačiau net ir žiūrovai
labai greitai pripranta prie kino siaubo ir žiaurumo. Kaip ir prie karo ir
žiniasklaidos išdidintų siaubų baubų, tad nenuostabu, kad kitos dalys
nebesuveikia kaip pirmosios. Visgi, kaip vienas internautas pastebėjo, dar
viena „Pjūklo“ dalis tiesiog jau nuteikė nostalgiškai, bandant rekonstruoti anuomet
patirtą siaubą.
Naujausioje dalyje, kuri
vėlgi gali būti ne paskutinė, pasakojama apie genialų architektą John Kramer,
kuris kovoja su smegenų vėžiu. Užsikabinęs už slaptos medicininės
organizacijos, jis pasiryžta avantiūrai – skrenda į Meksiką operacijai ir
gydymui. Kaip jau galima numanyti, Krameris patenka į melo pinkles, o likusioji
filmo dalis bus skirta jo keršto puotai melavusiems. Apleistame fabrike jis
suorganizuoja ištisą kankinimų šou, kurie iš esmės paremti tais pačiais
žaidimais iš ankstesniųjų filmo dalių, t. y. veikėjai turi vienas kitą žudyti,
nusipjauti galūnes, deginti, springti krauju ir bla bla bla...
Nepaisant visko, šioji
filmo dalis atskleidžia iki tol nelabai būtus Johno Kramerio žmogiškuosius
principus. Nejučia šioje dalyje žiūrovas yra priverstas vienaip ar kitaip pritarti
siaubūnui, nes jis gina nekaltuosius, ypač vaikus, myli savo pagalbininkę
Amandą, yra švelnus ir dėmesingas teisingiesiems ir netgi šioje dalyje
pavaizduotas jo gailestingumas ir altruizmas. Iš kitos pusės Krameris pernelyg
prisiima teisingojo siaubo architekto vaidmenį, pretenduoja į Dievo vaidmenį,
tauškia apie nuodėmių išpirkimą tarsi būtų koks teisuolis mesijas, įtikėjęs
savo veiksmų teisėtumu. Prieštaringas veikėjas ir šis prieštaravimas
tikriausiai yra visos šios filmo dalies geriausiai pavykęs aspektas.
Kitą vertus, pribloškia holivudiniai
nusidėvėję štampai. Vienas baisiausių ir labiausiai nepavykusių, kai veikėjai
kaip karikatūros sustatomi prie durų, kurias atidaro ir išveda berniuką į
šviesą, kylančią saulę, lyg monstrai staiga būtų tapę angelais, iliustruotais disnėjiškai
pakilia muzika. Argi ne ironiška? Nesuvokiamas ir „Pjūklo“ lėlės ant dviračio žaidimo
etapas. Kam naudoti tą baisią lėlę, jei veikėjai patys nusileidžia iš apžvalgos
kabineto, kalba per mikrovoną ir rodosi savo aukos? Lėlė išvis nebefunkcionuoja,
o kelią nuostabą, kam šita pastanga? O pagrindinė blogiukė – Cecilija Pederson
filme pasirodo dar blogesnė nei Krameris. Pradžioje lyg ir kėlusi intrigą
pabaigoje staiga personažė tampa plokščia ir tuščia kaip karoso pilvas –
absoliučiai neįdomi ir tipinė blogiukė, neturinti įdomesnės perspektyvos. Filmo
visuma, nepaisant Kramerio asmenybės naujų aspektų, pavyko drungnai vidutiniškai.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą