Sveiki,
Netikėtai interneto
sraute išlindo šita fotografija, kuri mane nunešė labai toli į vaikystę.
Nesimpatizuoju sovietiniams laikams. Praeis dar keli dešimtmečiai ir nebeliks
visai Lietuvoje žmonių, kurie sakys, kad prie ruso buvo nors kiek geriau...
Nebuvo, tačiau lietuviai kaip išmanydami kūrė savo gyvenimą iš to, ką galėjo
gauti. Laiškų kultūra, kuri atstojo socialinius tinklus, tikriausiai buvo
vienintelė pažinčių galimybė, neskaitant artimojo rato pažinčių. Kiek žinau,
mano tėvai prieš susitikdami susirašinėjo būtent tokiais laiškais – su
sovietiniais Lenino ženklais, išvedžiojant ant paseilėto voko punktyruose
kampuotus skaičius.
Prisiminiau kaimo sodybą,
tą tarybinę sekciją, kokias turėjo beveik visi. Tą rakinamą nišą, kurion ir
buvo sugrūsti visokie laiškai, šeimai skirti kalėdiniai ir velykiniai
sveikinimai su sovietiniais pašto ženklais, tarp jų gausiai prigrūsta
nuvertėjusių ir jau iš apyvartos išimtų rublių, monetų, tarp jų buvo ir
vardinamųjų vagnorių (pinigų su gražiais žvėreliais), spaliukų segamų
medalių. Kai kas kvepėjo sovietiniu subėgusiu šampanu, kurie stebuklingai ilgai
išlaikyti patys iššaudavo, subėgindami skysčiu viską aplinkui. Tas popieriaus
ir šampano kvapas. Su niekuo nesulyginsi. Mirusi epocha. Kaip koks visiškai
atskiras pasaulis, kurį jau galima mitologizuoti kaip nugrimzdusią Atlantidą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą