Sveiki, skaitytojai,
Pamažu manasis Kino
pavasaris eina prie pabaigos ir taip... pradėkime apžvalgą apie filmą nuo
švietėjiškos veiklos. Štai ką sako Visuotinė lietuvių enciklopedija:
delinkveñtas
(lot. delinquens, kilm. delinquentis – nusižengiantis), teisės
pažeidėjas; asmuo, padaręs deliktą.
Apie tokius nusižengiančius
filmą sukūrė argentiniečių režisierius Rodrigo Moreno, pavadinęs savo naujausią
filmą „Delinkventai“ (ispan. Los Delincuentes) (2023), pastarasis
sulaukė gerų kino kritikų įvertinimų, o pats filmas įtrauktas į Kino pavasario
repertuarą. Ne kiekvienas dabar pasiryžta tokiems ilgiems filmams, nes seansas
trunka kiek ilgiau nei 3 valandas, todėl dažnas pagalvoja: ar verta?
Šiaip šiemet ir
paskutiniuosius „Kino pavasario“ sykius pasigendu Lotynų Amerikos ir ispanų
kino, kurį tikriausiai išstūmė azijietiški hitai. Kur „Gojos“ laimėtojai ir
žinomos nepriklausomo ispaniško kino žvaigždės, su kuriomis, regis, augau Kino
pavasaryje? Tarsi nustumta į antrą planą, o galgi ir jų kino ambicijos bei
realizacija nebepasiekia aukšto lygio? Sunku pasakyti, tačiau džiaugiuosi, kad šiemet
bent vieną Lotynų Amerikos filmą pavyko pamatyti.
Istorija pasakoja apie du
bankininkus draugus – Moraną ir Romaną. Vieną dieną Moranas apiplėšia savo darbovietės
banko saugyklą su tikslu, kad perduos pinigus savo kitam draugui, o jis
savanoriškai atkalės trejus metus kalėjime, o išėjęs galės gyventi iš paslėptų
pinigų ir nebedirbti sunkių monotoniškų darbų. Planas lyg ir trilerio vertas
siužetas, tačiau trilerio nė iš tolo neprimena. Filmas gana lėtas ir keistas, o
tas keistumas iš tikrųjų labiausiai visoje toje istorijoje ir patiko.
Iš tikrųjų žiūrėjau ir
galvojau: ar tai tikrai komedija? Ar turėčiau šiojo filmo atkarpoje juoktis? Stebiu
Morano kančias kalėjime ir Romano byrančius santykius bei naująjį romaną,
panašėjantį į hipišką atsipūtimą po bankinio darbo, ir nelabai suprantu, kur
link filmas mane kreipia. Režisierius išgauna keistą filmo tekstūrą, lėtą
egzistencinę melancholišką natą, tačiau siužetiškai jis nenutolsta nuo
komercinių siužetinių šablonų, priešingai – ištęsia juos tarsi gumą, kuria retsykiais
sunkiai paaiškinamą istoriją, kuri tikriausiai byloja argentiniečių darbo
etikos ir kultūros perdegimą: žmonės nebemato prasmės gyventi vien tik dirbdami
ir durstydami galą su galu didmiesčiuose, jie pasiilgo kaimo ir gamtos, laiko
sau ir romantikai, santykiams, o ne greitam vartojimui ir pasiekimų bei
rezultatų visuomenėje karjeros darymui. Veikėjas galiausiai išeina iš kalėjimo
ir jo laukia kitoks gyvenimas, tačiau filmas... Jis man toks eklektiškas ir dėl
to sunku nuspręsti, ar tai filmo stiprybė, ar trikdis. Tačiau žiūrisi retsykiais
įdomiai, o kai kada, atrodo, patenki į nieko nesakančią sceninę duobę ir
tiesiog stebi, kaip veikėjai turškiasi vandenyje 10 minučių ir kaitinasi
saulėje. Visgi nesigailiu, kad žiūrėjau, nes tai buvo kitokia kino patirtis,
nei tikėjausi.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą