Sveiki,
Niekada nebuvau didelis „The
Omen“ siaubo frančizės gerbėjas, tik pamenu vieną tamsių plaukų surūgusį vaiką
tarsi ištrūkusį iš paties pragaro. Net nustebau, jog naujasis siaubo filmas „Pirmasis
ženklas“ (angl. The First Omen) (2024) pasakoja būtent apie
šio siaubingo vaiko Damjano atsiradimą. Tiesa, pats veikėjas šioje serijoje
nepasirodo, tiesą sakant, net nereikia matyti ankstesnių dalių, nes filmą kuo
puikiausiai galima žiūrėti ir nieko nežinant apie „Ženklo“ pasakojimo tolimesnę
istoriją.
Pirmoji serijos dalis
pasirodė 1976 metais ir tapo savo žanro klasika, 2006 metais sukurtas
perdirbinys, aišku, nebeįstengė pakartoti tokios pat sėkmės. Naujausiame filme
pasakojama apie į Italiją atvykusią jauną amerikietę Margaret, kuri trokšta
tapti vienuole ir pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Visgi tikriausiai siaubo
filmams nėra tinkamesnės vietos nei Bažnyčia, ten tiek to šventumo maža, kad
blogis įsišaknijęs ant kiekvieno kryžiaus. Galiausiai vienuolė apsvaiginta
(naktiniame klube!) ima suprasti, kad ji papuolė ne pas šventą Petrą, o į keistą
vienuolyną, kuris toli gražu nepasižymi humaniškais ir krikščioniškais atjautos
bruožais. Priešingai – mėgsta viduramžiškai pasavavaliauti.
Tai jau antras filmas,
kurį šiemet matau, kada būtent Italijos vienuolynuose vyksta kažkokie neaiškūs
genetiniai eksperimentai. Ankstesnis filmas vadinosi „Nekaltoji“ (2024),
sakyčiau, lyg scenarijų būtų rašęs prie to paties darbo stalo dirbęs dvynys
arba labai geras nusirašinėtojas, nes siužetai neįtikėtinai panašūs. Kaip,
beje, ir pati režisūra: tamsi ir gotikinių kančios vaizdinių pripumpuotas
pasakojimas, kuris vietomis išties baugina, o vietomis, atrodo, kad kažkas
išplėšė scenarijaus lapus ir trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja
tik post factum sužino, kad ant galvos turi žymę. Kas per nesąmonė? Lyg būtų
tik vakar gimusi. Filme esama keletas pavykusių ir nenuspėjamų pasažų, kai
galvoji, kad čia tai jau tikrų tikriausia klišė, o režisūra pakeičia kryptį ir
kažkaip „pagerina“ sceną natūraliais štrichais, nors visumoje, aišku, filmui
pritrūko organikos, ypač kai prasideda sektantinis „Plačiai užmerktos akys“
maskaradas šalia gimdyvės pjaustymo kėdės. Vis galvoju: kodėl katalikų
dvasininkai filmuose kaip susisukę nuo trydos bando išgelbėti tą pasaulį per
hibridinius pabaisų ir monstrų eksperimentus? Kodėl scenarijaus motyvai amžinai
tokie kaip iš Marvel serijos primityvūs ir neįtikinantys? Kelyje sutraiškomi
žmonės, tačiau kunigėliai išlipę iš automobilių kad bent kiek atjaustų mirusiuosius
į juos atsisukę, bet ne... verčiau išgelbės pasaulį išpjaudami iš moters gimdos
palikuonį.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą