Sveiki,
Vis grįžtu prie lietuviško kino. Prie to, kas dar
nepamatyta, praleista ar pražiūrėta. Vienas iš tokių plačiai prieš kelerius
metus nuskambėjusių lietuviško kino projektų buvo Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų
karta“ (angl. The Generation of Evil). Niekada nesižavėjau
Vėlyvio filmais, nors jis ir turi gana patrauklią tamsaus ir hiperbolizuoto dirty
stiliaus kino nišą, kuriam ne kiekvienas režisierius ryžtųsi rizikuoti, galų
gale, tai gal net taptų Vėlyvio prastesnėmis pretenzingomis kopijomis, o galgi
net parodijomis. Pamenu iš jo filmo „Zero“ (tiksliai nežinau, kurios dalies),
bet Rudoko personažas žadėjo sudėti papus savo pasijai, kurios vaidmenį
atlijo Inga Jankauskaitė. Daugiau nieko nepamenu ir tai garantuotai nekokio
kino požymis mano subjektyviai vertiname kino pasaulyje. O kaip visgi su „Piktųjų
karta“?
Skiriasi žanras ir scenarijaus plėtotė, kuri labiau
suveržta, išlaikanti klasikinę pasakojimo detektyvinę, kriminalinę su trilerio
atspalviais žanrą. Visgi tai žanrinis, o ne meninis kinas, jį padaryti be galo
sudėtinga kokybiškai ir gerai. Nuo pat pirmųjų kadrų „iš aukštai“, tarsi pats
Maironis nužvelgtų skaisčiomis akimis nuodėmingąją Lietuvą, esame priartinami
prie vieno iš Marijos Žemės miestelių. Kadrai dinamiški, erdvūs, kokybiški. Puikus,
sakyčiau, montažas. Istorija papasakota iš esmės apie galimą dabarties Lietuvos
politinį veidą. 1990-ųjų sovietiniai padlaižūnai gelbėja savo kailį degindami
visus įmanomus tapatybės ryšius su sovietais, slepia dokumentus ir netgi KGB
metodais žudo žmones. Prabėgus 30 metų tuos pačius „slidžiuosius“ matome visose
teisingumą reprezentuojančių instancijų postuose: kas tapo žinomu politiku, kas
įtakingu policininku, kas dvasininku... Galiausiai kažkas ištrūkęs į laisvę
surengė kaip tikrose amerikiečių trileriuose rublio ženklo žudymo ir keršto
seriją. Netrukus pagrindinis policininkas Gintaras Krasauskas (aktorius
Vytautas Kaniušonis) mirčių serijoje suvokia, jog pagaliau praeitis pavijo
dabartį.
Filmas tamsus ir juodas, koks tik begali būti. Beveik su
niekuo nesulyginamas, nebent su kokiu Šarūno barto „Eurazijos aborigenas“
(2010), tačiau Vėlyvis iš ankstesnių savo projektų palieka intensyvų dirty stiliaus
situacijų raišką, situacijų, kuriose pasireiškia visas žmonių godumas,
ištvirkimas, galia ir veidmainystė. Čionai nerasite nė vieno gero veikėjo (nebent
Gintaro žmoną?), visi slepiasi po patogiai viešumai sukurtomis kaukėmis,
žmonės, kurie bučiuojasi per jubiliejus, geria auksinių purslų šampaną, linki pačių
geriausių dalykų, tačiau dar iš ryto policininkas dulkino savo draugo žmoną,
dukra šantažavo tėvą, vyko išdavystės ir intrigos.
Režisierius vienkrypčiai utriruoja savo veikėjus,
nesistengia perteikti didelių psichologinių abejonių, pavyzdžiui, kaip lietuviškame
filme „Izaokas“ (2019), kuriame veikėjas abejojantis ir dėl to jo pasirinkimai
neapibrėžti. Bet tai žanrini kinas, jis linkęs į dinamiką, į mįslę, į baimes,
tragedijas... „Piktųjų kartai“ tik iš dalies pavyko kaip socialinė kritika mūsų
valdančiajam elitui, kai kurie siužetiniai sprendimai kiek naivoki ir
neįtikinantys, pavyzdžiui, gal ką ir šokiravo, bet tai buvo labai nuspėjama,
jog berniukas žaidžiantis su tėvo policininko ginklu turi iššauti, tai pagal
Čechovo programą ir įvyksta. Tik klausimas, ar šūvis bus tinkamas ir parankus?
Visumoje turime gerą žanrinį filmą, jis tirštai
juodas, kaip stiprųjį aspektą išskirčiau tam tikrus scenarijaus niuansus,
susijusius su 1990-ųjų metų Lietuvos valstybės persitvarkymu ir tuo, kaip
socialinėje erdvėje išverstaskūriai geba adaptuotis naujoje erdvėje ir
toliau žaisti galios žaidimus. Integruota detektyvinė istorija taip pat
nebloga, gal nesukels legendinio filmo „Septyni“ (1995) kvaitulio ir emocijų,
tačiau ji turi ir nenuspėjamų niuansų, nors, deja, dirbtinokai bei
karikatūriškai sustyguotų. Visgi turinį stelbia žanrinis žaidimas, socialinę
galimai kritišką interpretaciją nūdienos Lietuvai gožia trileriui skirtas
dėmesys. Bet tai mąstančiai netrukdo geriau pažvelgti į neplokščią scenarijaus
vyksmą bei išpildytas (kartu ir su neįgyvendintas) galimybėmis. Patyriau neblogų
akimirkų, filmą laikau ir komerciškai, ir kaip kūrinį gana sėkmingą.
P. S. Nieko nepaminėjau apie aktorius. Jie buvo puikūs,
žinantys savo naratyvus ir žaidžiantys pagal žanro taisykles.
Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Papų norėjo ne Inga Jankauskaitė o Aušra Štukytė :) Bee laukiame "blogiausio metų" filmo Joker: Folie à Deux apžvalgos.
AtsakytiPanaikinti