Filmas: "Kraujo ir medaus šalyje" / "In the Land of Blood and Honey"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti debiutinį Angelinos Jolie vaidybinį filmą „Kraujo ir medaus šalyje“ (kt. „Kraujo ir medaus žemėje“, „Kraujo ir medaus žemė (šalis)“) (In the Land of Blood and Honey) (2011). Ką gi, Angelina ne vienintelė, kuri verčiasi iš aktorės į režisierės kailį. Turime puikų Ben‘o Affleck‘o pavyzdį, kuris išplėšė „Oskarą“ kaip geriausias režisierius, ko nepavyko padaryti aktoriaus kailyje. Šis Angelinos debiutas buvo sutiktas ypač prieštaringai. Labiausiai filmu tikriausiai nusivylė ir netgi pasmerkė Balkanų regionas, mat, filmas savotiškai priešina buvusios Jugoslavijos tautas. Angelinai siužetas gimė galvoje, kai ši viešėje Sarajeve, atstovaujant JT organizacijai. Visgi filmas buvo filmuojamas ne Balkanuose, bet Vengrijoje, Budapešte. 

Kritikai filmą sutiko kai kurie itin palankiai, negailėjo liaupsių, sakydami, kad Jolie tikrai moka pasakoti istorijas, bet atsirado ir tokių, kurie supeikė debiutinę medžiagą. Skaudžiausiai reagavo Balkanai, nežinau, gal ir mums nelabai patiktų, jei kas statytų apie Lietuvos okupaciją filmą ir laisvai interpretuotų istorinius faktus. Nepaisant visko, manau, kad filmas ypatingai vykęs ir Angelina turi puikią akį, puikiai suręstas siužetas, puikūs aktoriai, nemaišė ir tas specifinis, tyčia „išlaužtas“ anglų serbiškas akcentas. Filmas nevengia daug „vyriškai“ brutalių scenų, o įtampa tiek emocinė, tiek istorinio konteksto atžvilgiu tvyro nuo pat filmo pradžios. Pulkelis moterų paimtos į karininkų nelaisvę maisto ruošai ir prievartavimams – tikrai nelengva užduotis, tačiau medžiaga prikausto dėmesį, ypatinga smagu tai, kad nenusaldino romantiniais bučiniais, bet nustebino susipriešinusios meilės vaizdavimais, kurie itin reti filme. Kraujas ir medus, jau pats filmo pavadinimas sako, jog viskas bus paremta oksimoronais, priešpriešomis ir kontrastais.

Ypatingai patiko, nenusivyliau ir keliu kepurę prieš šį Angelinos darbą. Nepriklausomo ir europietiško kino jausena, o jau koks nuostabus filmo garso takelis, kad muziką parsisiunčiau ir klausausi visą dieną! Žinoma, nesitikėjau tokio darbo ir jau laukiu tolesniu Angelinos darbų. Kalbos sklinda, kad aktorė + režisierė ketina statyti biografinę dramą apie savo motiną, kuri mirė nuo krūties vėžio. Angelina ketina vaidinti savo motiną ir kartu režisuoti. Laukiu nesulaukiu.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 4.3

Vienas iš garso takelių:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bufalas 66" / "Buffalo '66"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vincent Gallo sukuria, kaip jis pats teigė, pusiau autobiografinį filmą „Bufalas 66“ (Buffalo 66) (1998), kuriame pats ir atlieka pagrindinį vaidmenį – nestabilios emocinės-psichinės būklės vyruką, kuris išeina iš kalėjimo, aplanko tėvus ir bando atkeršyti skriaudikams. Itin reto subtilumo komedijinė-kriminalinė drama, kuri tikrai patiks ir nustebins ne vieną kino gurmaną, bet tiesą sakant, man vietomis buvo sunkoka žiūrėti šį filmą. Kažkada paauglystėje esu matęs pusę filmo, bet tąkart buvo „ne mano smegenims“, todėl užmigau tikriausiai, bet žiūrint iš šios dienos taško, galiu pasakyti, kad filmas atrodo kur kas įdomesnis.

Negaliu pasakyti, kad man, kaip gurmanui, ši juosta padarė didelį įspūdį ir patiko. Atvirkščiai, tikėjausi didesnio pasimėgavimo, tačiau jo nepajutau. Viskas su šiuo filmu lyg ir gerai, jis kitoniškas – pastelinės spalvos, savotiška pasaulėžiūra į visuomenę ir šeimą, o jau koks puikus garso takelis, tai kai kurie filmai turėtų smarkiai pavydėti, tačiau bendroje visumoje filmas pakankamai statiškas, tačiau statiškumą užplombuoja meniniai – estetiniai sprendimai. Filmas beveik dviejų valandų, tačiau viskas vyksta vieną dieną ir medžiagos bei istorijos jame pakankamai mažai. Vincent Gallo pasirinko ši filmą filmuoti savo buvusiame rajone, pagerbiant praeitį ir vaikystės prisiminimus.

Vieną iš pagrindinių vaidmenų tąkart sukuria ir Christina Ricci, kuriai šis vaidmuo buvo tikras iššūkis. Po filmo pasirodymo jaunoji aktorė žiniasklaidai pranešė, kad daugiau niekada gyvenime nesifilmuos jokiame filme, kur pasirodys Vincent Gallo, kadangi dirbti su tokiu bepročiu yra ne tik sudėtinga, bet ir labai pavojinga. Ch, Ricci prisipažino, kad po šio projekto ji patyrė didelių psichologinių traumų, pridedant ir tai, kad jai tada tebuvo 17 metų ir pirmą kartą filmavosi be artimųjų, kurie anksčiau lydėdavo į filmavimo aikštelę. Christina teigė, kad Vicentas Gallo nuolat ją keikė, šaukė ant jos ir net įžeidinėjo, o praėjus 3 metams po juostos yra net skaudžiai pasišaipęs iš tuometinių Ricci kūno formų, nes mergina tąkart matomai buvo apkūni, gal todėl po to daugiau ir nebematėme Ricci su antsvoriu? Na, nesvarbu.

Toks įtemtas darbas vėliau kai kur bus pavadintas netgi „metodu“, kadangi personažų romantiniai santykiai filme išties atrodo kitoniški, keisti, primenantys „stūmimą ir traukimą“, keista aura ir emocijos. Na, išties filmas gan keistas, todėl keistų, statiškų, bet neprastų filmų fanatikams šis darbas turėtų ypatingai gerai tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina kaip aš: Gwen Araujo istorija" / "A Girl Like Me: The Gwen Araujo story"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau rašiau asmenišką įrašą apie realiai egzistavusį transeksualą Gwen Araujo, šįkart noriu pakomentuoti Agnieszkos Holland biografinę dramą apie šią asmenybę „Mergina kaip aš: Gwen Araujos istorija“ (A Girl Like Me: The Gwen Araujo Story) (2006). Na, paskutiniuoju metu ypatingai esu susidomėjęs šios lenkų režisierės darbais ir žiūriu, kad esu jau pamatęs nemažai jos darbų ir kaskart ji mane stebina savo universalumu. Nežinau, kas režisierę paskatino imtis šios biografijos statymo, bet darbas pavyko. O ko čia stebėtis, juk tai Agnieszka Holland!

Techniškai žiūrint, ši juosta nėra geriausias režisierės darbas ir toli gražu neprilygsta „Kopijuojant Bethoveną“ (2007), sakyčiau, braižas primena TV užsakytą filmą (tiesą sakant, kanalas ir užsakė šią juostą), todėl turint tikriausiai ribotą biudžetą, Holland teko kapstytis iš padėties. Tai tikriausiai pats neestetiškiausias mano jos matytas filmas, turintis mažai „dvasios“, o pasakojimas labiau nukreiptas į medžiagos turinį, o ne tai, kas slypi už kadro ir dvasiniuose herojų lygmenyse. Tikriausiai TV būtent ir prašė tokio filmo, nes Holland statydama savarankišką ir nepriklausomą filmą, šventai tikiu, būtų sukūrusi visai kitokį variantą. Na, negalima sakyti, kad filmas bedvasis, jis turi dvasią, tik ji jau kažkur matyta, statyta pagal standartinius modelius, pasitelkiant ne individualius niuansus, o standartinius.

Filmo medžiaga išties jaudinanti – motinos susitaikymas su vaiko lyties transformacija ir transeksualo prisitaikymas prie aplinkos ir galiausiai nužudymas. Išties biografinė drama turi ką papasakoti ir parodyti. Puikiai atrinktas transeksualo vaidmeniui aktorius JD Pardo, netgi išvaizda kažkiek primena tikrąją G. Araujo. Juosta yra ne tik meninė, bet kartu ir pažintinė medžiaga apie taip nuo mūsų visų nutolusį „egzotišką“ tapatybės virsmą. Personažuose daug kančios, daug visuomenės susipriešinimo, tačiau nemanau, kad viskas ištransliuota ir parodyta taip, kaip buvo realiai. Manau, filmas galėjo būti ir geresnis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lyčių priešprieša" / "The Opposite of Sex"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti kino juostą „Lyčių priešprieša“ (The Opposite of sex) (1998). Na, kino kritikai šią komediją sutiko pakankamai palankiai ir negailėjo gerų žodžių. Mano akimis žvelgiant į šią kino juostą ir tai, kokios populiarios yra amerikiečių komedijos, galiu pasakyti, kad filmas kažkiek gal ir išsiskiria nuo visų sukomercintų dabarties juostų, tačiau komedija yra komedija ir į ją mes nesame linkę žiūrėti rimtai ir pretenzingai.

Kiek įmantresnis siužetas – jaunutė sesutė nuo homoseksualaus brolio pavilioja vaikiną ir šitaip sujaukia ne tik savo pačios, bet daugelio aplinkinių gyvenimus. Personažai primena adaptuotus ir protiškai atsilikusius personas, nes nė velnio herojai nesielgia ir nesvarsto kaip racionalūs nors kiek protaujantys žmonės. Čia taip yra vardan komedijos, kuri iš esmės labiau ne komedija, o kažkokia dabarties socialinių ir asmeninių potyrių parodija, kuri lyg ir patiko, buvo pusiau smagi, bet, grubiai tariant, „neužkabino“. Paprastas eilinis filmas apie šį bei tą, kuris, manding, turi labai didelio potencialo tuoj pat pasimiršti.

Filme pagarbos ir gero žodžio verta nebent Christina Ricci, kuri už šį vaidmenį buvo dar ir nominuota auksiniam gaubliui. „Draugų“ žvaigždė Lisa Kurow, mano akimis, buvo verta gailaus apraudojimo, nes jos buvimas filme nė kiek netviskėjo, atvirkščiai, nuolat kinkavo savo galvą, lyg vaidintų eilinę Fibės ar Ursulos dieną iš „Draugų“, šiame filme ji buvo lygiai tokia pat, - jokio kitoniškumo, be įdomesnės povyzos. 

Šiaip filmą tikrai galima žiūrėti, norint atsipalaiduoti, tačiau, mano galva, yra vertesnių juostų komedijos fronte. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Tikra transeksualo Gwen (Edward) Araujo gyvenimo istorija

Sveiki,

Nutariau parašyti šį straipsniuką dėl to, kad mūsų spaudoje tiek mažai informacijos apie transeksualus, jų gyvenimus bei likimus. Mes, lietuviai, daugelis net neskiriame transvestito nuo transeksualo, nes esame linkę priskirti vienai ir tai pačiai „iškrypėlių padermei“. Bet gyvenimas mėgsta pokštus ir, deja, kartais labai liūdnus pokštus. Taip nutiko ir amerikietei Gven Arauho (Gwen Araujo) (1985-2002), kuri gimė berniuku, bet dalį gyvenimo nugyveno merginos kailyje.

Iš tikrųjų Gven Arauho gimė berniuku ir motina jam suteikė Edvardo (Edward) vardą, bet dar vaikystėje Edvardas smarkiai domėjosi mergaitiškais dalykais – rengėsi sesers suknelėmis, dažėsi mamos dažais, žaisdavo su moteriškais papuošalais. Edvardas buvo vyriausiasis sūnus trijų vaikų šeimoje, paliktas tėvo ir auginamas vienišos motinos. Motina ilgai neigė ir nenorėjo suprasti sūnaus transformacijų, ilgai nepriėmė fakto, jog jos sūnus jaučiasi ne savo kailyje ir turėjo gimti mergaite. Vaikščiojusi pas psichologus, moteris išsiaiškino, kad translytiškumas įgimtas dalykas, kurio nevalia palaužti, todėl pamažu susitaikė, kad jos sūnus turi tapti mergaite.

Augant Edvardas tapo Gven, jis nenustojo lankyti mokyklos, tačiau dėl neigiamos reakcijos iš mokyklos ir religingos lotynų šaknų turinčios šeimos jautėsi vienišas ir atstumtas, nors motina jį palaikė ir neleido likusiems vaikams iš jo tyčiotis. Gven pamažu ėmė moteriškėti, rengtis ir dažytis kaip mergina, todėl natūralu, kad ėmė sulaukti didelio dėmesio iš aplinkinių vaikinų. Ji net buvo užmezgusi romaną su heteroseksualiu vyru, kuris net neįtarė, kad Gven yra transeksualas, tačiau, įsikišus Gven motinai ir pasakius tiesą, vyrukas nutraukė santykius su mergina. Tai buvo didelis smūgis Gven, nes ji nesijautė visavertis žmogus ir vis dažniau galvodavo apie hormonų terapiją ir lyties pakeitimą.

2002 metais, kai Gven jau buvo 17 metų, įvyko didžiulė tragedija. Motina iš paskutiniųjų spaudė, kad ji pabaigtų mokyklą, tačiau Gven kamavosi, ji ilgėjosi prarasto draugo. Galiausiai vieną vakarą ji sutiko apsilankyti vakarėlyje, į kurį pakvietė jos pažįstama, tačiau ji nežinojo, jog uždaras vakarėlis pasibaigs jos pačios mirtimi. Vakarėlyje keturi vyrukai įsitempė Gven į vonios kambarį ir ten per prievartą išsiaiškino, jog ji turi vyriškas genitalijas. To pakako, kad vaikinai imtų ne tik iš jos tyčiotis, bet ir naudoti smurtą. Vyrukai ją mušė, spardė, įžeidinėjo, o galiausiai ją ėmė smaugti virve ir trankyti garaže atrastu kastuvu. Medicininė ekspertizė vėliau patvirtins, kad Gven mirė nuo smaugimo ir smūgių per galvą. Po žmogžudystės vaikinai suvyniojo Gven kūną ir pikapu nuvežė į užmiestį, kur Siera Nevados kalnuose užkasė palaikus...

Gwen Araujo (1985-2002)

Teismas skriaudikams skyrė antrojo laipsnio žmogžudystės statusą, bet nepriskyrė neapykantos nusikaltimo, leisdamas lyg tyčia suprasti, kad neva Gven dėl savo kitoniškumo pati išprovokavo sau mirtį. Įdomu dar ir tai, kad teismo metu tariamai paaiškėjo, kad du iš skriaudikų neva turėjo intymių santykių su Gven.

Po Gven mirties motina nenustojo kalbėti apie dukrą (taip, būtent apie dukrą, ne sūnų) ir įkūrė Gwen Araujo memorialinį fondą transeksualumo klausimais šviesti mokyklas. Aišku, laidojimo dieną vyko nemaži protestai, ypatingai krikščionių pasaulio atstovų, bet tai nesutrukdė motinai toliau siekti gerovės transeksualams.

Išties ši tikra istorija pamokanti ir primena filmą „Malda už Bobį“ (2009). Tiesa, Gven Arauhai atminti lenkų režisierė Agnieszka Holland, žinoma iš tokių filmų kaip „Europa, Europa!“ (1990), „Paslaptingas sodas“ (1993), „Visiškas užtemimas“ (1995), „Kopijuojant Bethoveną“ (2007) ir „Tamsoje“ (2011), 2006 metais pristatė biografinę dramą pavadinimų „Mergina kaip aš: Gven Arauhos istorija“ (A girl like me: the Gwen Araujo story). Gal tai ne geriausias režisierės darbas, tačiau pati istorija daugiau ar mažiau sukrečianti.

Gven Arauho stoja šalia Metju Šepardo (Matthew Shepard) (1976 – 1998), kuris buvo nužudytas dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos. Keista, kai žmonės tampa didvyriais per savo kraują ir paskutinį atodūsį, kad apie juos būtų nors truputį kalbama pagarbiau. Atsiranda tokių, kurie nesibodi šmeižti, nė nepažinoję mirusiųjų teigia, jog tai jie viską išprovokavo ir neva, tokia jų prigimtis – „kabinėtis prie normalių žmonių“. Tik teismo ekspertizės rodo visai ką kitą, - jog tai „normalūs žmonės“ labiau linkę persekioti ir žudyti homoseksualus ir transeksualus.

Matthew Shepard (1976-1998)

Gyvenimiškas paradoksas, tačiau galbūt mūsų mažuose Lietuvos miesteliuose vyksta analogiški dalykai. Kas dabar žino, bet kol nepripažinsime įvairovės ir nepriimsime pasaulio ir žmonių tokių, kokie jie gimė, tol turėsime baimės, kad į mus pačius ir į mūsų artimuosius yra nukreiptos virvės ir kastuvai. Nereikia daug. Užtenka tik nepagrįsto įtarimo.

Jūsų Maištinga Siela