Filmas: "Karvės" / "Vacas" / "Cows"

Sveiki, kinomanai,

Pagaliau užbaigiau paties mylimiausio savo režisieriaus ispano Julio Medem visus individualiuosius vaidybinius filmus. Šįkart tai buvo debiutinis jo filmas gan šmaikščiu pavadinimu „Karvės“ (Vacas) (1992). Už šį darbą režisierius gavo Gojos apdovanojimą kaip geriausias režisūrinis debiutas Ispanijoje. Filmas sulaukė daug gerų atsiliepimų už tai, kad išskirtiniu žvilgsniu ir stiliumi gebėjo papasakoti savo tautos istoriją.

Filmas „Karvės“ labai nutolęs nuo vėlesnių Julio Medem darbų, jis kartu istorinis ir turi magiško realizmo apraiškų, kitaip J. Medemo ir neįsivaizduočiau! Filmas „Karvės“ apima 1870 – 1935 laikotarpį ir pasakoja dviejų šeimų trijų kartų persipynusią istoriją, atmiežta karų, žemės ūkio darbų ir meilės. Sudėtingi šeimų santykiai, trys kartos, kurias suvaidina tie patys aktoriai, nuolat pasirodantys vis kitomis atžalomis, daigina dar įdomesnį magiško realizmo sėklą. Keista matyti Julio Medemo darbą kaimiškoje aplinkoje, nes visi jo filmai daugiau ar mažiau urbanistiniai, įtakoti miesto dvasios, tik ne „Karvės“.

Žinoma, karvių tikrų šiame filme irgi netrūksta, jos simbolizuoja taiką ir sotumą, saugumą ir šilumą. Karvė čia sumistinta, jos sąmonė ir suvokimas daug platesni nei žmonių, todėl ji turi daugiausia įtakos visuose šeimyniniuose reikaluose. Karvė – tai kartu ir maisto šaltinis, visos nualintos Ispanijos simbolis, be kurios dažnas ūkininkas tiesiog tais laikai neišgyventų. Simpatiški ir jau iš J. Medemo kitų darbų atpažįstami aktoriai – Emma Suarez (Raudonoji voverė, 1993) bei  Carmelo Gomez (Žemė, 1996).

Nepasakysiu, kad tai mano mėgstamiausias šio režisieriaus darbas, man patinka jo vėlyvesnieji darbai, kurie pulsuoja daugiau dvasingu seksualumu. Šis filmas kitoks jo retrospektyvoje visomis prasmėmis ir ne tik dėl istorinio žvilgsnio, bet ir dėl personažų evoliucijos, -  tik trečiajai kartai, Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse lemta būti laimingiems. Tai, kas dažniausiai neišsipildo, sužydi mūsų vaikuose, jie įpareigoti įgyvendinti ne tik savo laimę, bet ir neišsipildžiusios kartos likimą. Norėtųsi ateityje parašyti straipsnį, aprėpiant visą Julio Medem filmų oazę, kuri nugramzdina mus į visiškai kitokius realybės suvokimo lygmenis ir viskas tampa nepaaiškinamu, bet užtikrintu stebuklu. Na, o filmas „Karvės“ yra išties, mano akimis, vykęs debiutas, kuris patiks tikriems kinomanams. Gal ne toks sukrečiantis, bet vis vien pulsuojantis keistą magišką kraują tarp žmogaus likimo ir jo pasirinkimų, kurie vėliau plačiai drėksis per visus šio režisieriaus kūrinius.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMBd: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bet kokiu atveju Lorens" / "Tas pats Lorencas" / "Laurence Anyways"

Sveiki, kinomanai,

Kanadiečių režisierius Xavier Dolan, kai kas mėgsta pabrėžti jo amžių (24 metai!) Kanų kino festivalyje jau pristatė savo trečią juostą pavadinimu „Bet kokiu atveju Lorens“ (kai kur galite rasti kaip „Tas pats Lorencas“) (Laurence Anyways) (2012). Šią juostą galėjote išvysti ir Lietuvoje, „Kino pavasario“ festivalyje. Na, esu X. Dolano gerbėjas, kol kas sėkmingai seku visą jo jauną karjerą ir mėgaujuosi jo kūriniais. Po proveržio „Aš nužudžiau savo motina“ (2009) režisierius pristatė vykusią muzikinę dėlionę „Įsivaizduojamos meilės“ (2010), o šįkart jau atpažįstamu, savitu stiliumi autorius kuria jau nebe taip lengvai slystantį filmą, bet epinį pasakojimą, kurį žiūrint jaučiamas ne tik filmo gėris, bet ir bėgantis laikas tiek filmų herojams, tiek mūsų laikrodžiuose.

Be galo ilgas filmas apie vyrą panorusį tapti moterimi. X. Dolanas neabejotinai tampa štampiniu režisieriumi, kuris yra seksualinių mažumų ir lytinės tapatybės oratoriumi kino forumuose. Kasmet filmų šia tema vis daugėja ir daugėja, nuo to niekur nedingsi, matyt, to reikalauja pats laikmetis ir X. Dolan puikiai telpa į šiuos rėmus. Jei pirmame filme jis bylinėjo sūnaus gėjaus ir motinos santykius, antrame seksualinius poligaminius svingavimus tarp įvairių lyčių, tai „Bet kokiu atveju Lorens“ svarsto vyro tapatybės klausimą ir tapatybės metamorfozes.

Kai kurie šį režisieriaus filmą laiko pačiu geriausiu, o kai kurie nusivylę tvirtina, kad pagaliau jaunasis azartininkas prisižaidė ir sukūrė siužeto linijos nesuvaldytą filmą. Man asmeniškai, filmas išties buvo gan tirštas, jau po geros valandos atsitokėjau ir pažiūrėjau, kad pažiūrėjau tik trečdalį juostos, o jame jau buvo įvykę tiek, kad užtektų vienam rimtam filmui! Uždelsto veikimo bomba tiksėjo toliau ir ėmė, tiesą sakant, truputį velti. Norėta aprėpti vyro tapatybės pokyčius per vieną dešimtmetį, bet pirmoji filmo pusė tapo ilga, o kitų metų perbėgimams liko mažai laiko, tie išsiskyrimai ir susitikimai tapo tokie išskydę, nesurišti. Nepaisant netobulo linijinio laiko bėgimo, pati drama visgi Dolanui pavyko. Draskymasis, širdgėla, susipriešinimas, nesuderinamumai – štai tikrasis šio filmo kokteilis!

Sunkiai įsivaizduojama realybė paversta pakankamai įtikinama. Vyras nori tapti moterimi, bet nenori prarasti mylimosios. Kas tai? Nauja meilės forma, kuri neturi pavadinimo? Transeksualas ir jo mylimoji? Žinoma, bene sunkiausia, bent jau iš filmo, buvo transeksualo gyvenimo draugei, kuri niekaip neapsisprendžia, kaip gyventi yra geriau. Trauka ir stūma veikia vienu metu ir tai tikriausiai blogiausia, kas gali nutikti žmonėms, nes tada vidinis ir išorinis konfliktas neišvengiamas.

Filmas taip pat mus įveda į tokias temas kaip žmogaus tapatybė ir darbo santykiai, personažas netenka darbo dėl savo tapatybės, - kaina ne itin maloni. Ypatingai tai, kad tai 1990-ųjų Prancūzija, dar ne tokia laisva seksualiniai įvairovei, ypatingai jei herojus yra pedagogas, - vienas jautriausių ir lengviausiai kritikuojamų ir laisves varžomų darbdavių kategorijoje. 

Šįkart Dolanas norėjo ypatingai daug atsikąsti, kai kas, manau, ne itin pavyko, bet filmą laikau vis tiek labai vykusiu, įdomiu ir verto savo žiūrovų. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Libar M. Fofana "Mirštančių lapų šauksmas" (Le cri des feulles qui meurent)

Sveiki, knygų mylėtojai,

Afrikiečių literatūra visada mane viliojo savo savitumu, nes pagrinde išversti jų grožiniai literatūra kalba apie jų tautos likimą, socialines negandas. Tokią knygą laikyti iš Gvinėjos kilusį ir prancūziškai rašantį Libar M. Fofana ir jo knygą „Mirštančių lapų šauksmas“, kurią išleido „Tyto Alba“ 2012 metais. Ši knyga nėra tokia didelė, kad ją tektų graužti ilgomis dienomis, susiėmus galima perskaityti per pusdienį ir pasimėgauti egzotiška literatūra, kuri savo pasaulėjautos receptoriais nebūdinga jokiai kitai literatūrai.

Žinoma, gal „Mirštančių lapų šauksmas“ neprilygs nei savo didingumu, nei istorijos pateikiamu Ch. Ngozi „Kinrožės žiedui“, kuri kažkada pritrenkė mane savo subtilumu, jautrumu ir stiliumi, tačiau nereiktų nuvertinti ir šios knygos. Tai įmantrus, sudėtingos fabulos pasakojimo kūrinys, kuris lyg voratinklis raizgosi tarp herojų, kurie gyvena XX amžiaus antroje pusėje Gvinėjoje, politinių srovių ir jėgų permainų laikais, kai revoliucijos ir kraujas liejasi lyg šampanas, skaudžiai nusirisdami per visus visuomenės sluoksnius. Didžiausias dėmesys sutelktas į pačius skurdžiausius, o vienas labiausiai intriguojančių personažų, tai plaštakų netekusi raupsuotoji, kuri ant kupros nešiojasi gražią naujagimę, kuri jai teikia stiprybės ir vilties. Skaudūs ir sopulingi visuomenės dugno aimanos čia susietos su Pasaulio Medžio simbolika, kuri labai ryški visame romane, o nuskriaustųjų aimanos, tai krentančių lapų metafora. Tokie žmonės po Pasaulio medžiu renkasi šiame romane, pilni neišprusimo, noro geriau gyventi, neatsižadant savo silpnybių. 

 

 Rašytojas Libar M. Fofana

Daugelis personažų atrodo buki, neišsilavinę, norintys gudrauti, bet nieko iš to nepešantys. Pirmojoje knygos pusėje ypatingai jaučiamas buko žmogaus gyvenimas ir išgyvenimas gudraujančioje visuomenėje. Daugelis personažų labai naivūs, mažai tepažinę pasaulio, todėl atrodo, jog visi personažai daugiau ar mažiau adaptuoti, tačiau antrojoje knygos dalyje autorius randa šiems personažams antitezių, gal ne kiek pačių personažų, kiek pačią politiką, kuriai reikia protaujančio žmonių, o tokių, regis, atsiranda, bet ne protaujančio, o gudraujančio. Iš tikrųjų visa Gvinėjos tragedija suvedama į du aiškius ašigalius – valdo kvailius gudresni kvailiai t.y. politinis ašigalis ir, žinoma, didžiausia tautos problema – išsilavinimo problema, dėl kurios personažams, ypatingai elgetoms ir raupsuotiems trūksta savo tikrosios padėties suvokimo, kad pajudėtų šalyje permainų ledai. Kad raštas ir išsilavinimas svarbūs, tą labiausiai žino ir nujaučia raupsuotoji Sali, kuri kažkada buvusi itin graži, mokėjo skaityti ir rašyti, nebuvo beraštė ir žino tikrąją knygos vertę, šias vertybes svajoja integruoti savo dukrelei, tačiau užeina nelemtas karas...

Kitas įdomus personažas yra Fotėdi – atsilikusio proto žmogelis, kuris lengvai pasiduoda kitų įtakai ir juo lengva manipuoliuoti, iš jo šaipytis, kadangi jis nemąsto ir jam lengvai galima „padovanoti“ svetimas mintis. Fotėdi mano, kad yra nužudęs Alachą, todėl Dievo šiame pasaulyje nėra. Buvęs kalinys išeina į platų pasaulį be jokios nuovokos, kas jis yra, kas yra teisinga, o kas bloga, nuolat lydimas pašaipių skandalų. Fotėdi yra neabejotinas raktas, aliuzija į Gvinėjos tautos tragedijas, jis simbolizuoja tuometinę šalies padėti, kadangi tauta buvo kaip pats Fotėdi, kvaila ir klausėsi kiekvienų plėšrių politikų žodžių, nes neturėjo jokios savivokos nei apie save, nei apie supantį pasaulį.

Knygos stilius lengvas, jis nėra toks sodrus, tačiau aiškios paralelės, lengvas sakinys slepia didžiulius ir sunkius gabaritus netašyto akmens. Žmogus ir jo šalies likimas - tai bendras aruodas, ar atskiri keliai? Kiek glaudžiai lemia visuomenę jo šalies politika? Neišprususį žmogų taip lengva laikyti baimėje, nužemintą, nužmogintą, nesuvokiantį savo tikrosios vertės vien tam, kad jį būtų lengva valdyti. Tai išties viena iš tų baisių istorijų, kurios neabejingos tiesai ir glaudžiai atveria „politinių nesutarimų draskomą Afrikos portretą“.

Man asmeniškai ši knyga patiko, padarė savitos literatūros įspūdį, kuriai nėra tiek svarbi raiška (išskyrus metaforos, simboliai ir aliuzijos), kiek svarbus yra pats pasakojamasis žodis apie tautos tragediją. Nepasakyčiau, kad sužavėjo ir pritrenkė, bet buvo verta paskaityti, juolab kad su Afrikos kultūros pasakojimais taip retai susiduriu. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užuojauta keršto poniai" / "Lady Vengeance"

Sveiki, kinomanai,

Pietų Korėjos režisierius Chan – wook Park tikriausiai dagelį stebina savo kuriamu kinu ir primena, kad Pietų Korėjos kinas nėra vien tik Ki-duk Kim vardo štampas. Pamačiau paskutinę trilogijos apie kerštą dalį „Užuojauta keršto poniai“ (Lady Vangeance) (2005). Po filmo „Stokeriai“, kuris man be galo patiko, nutariau neuždaryti šiam režisieriui durų ir pažiūrėti ankstesnius darbus, kas žino, gal kada visai įdomiai sužiūrėsiu ir jo trilogijos antrąją dalį, kuri vadinasi „Senis“ (Oldboy) (2003) ir yra pripažinta geriausia režisieriaus juosta, nors man asmeniškai trūko kantrybė po 40 minučių kankynės. Šią trilogiją jungia tik bendra tema, todėl jos dalis galima žiūrėti kaip visiškai atskirus kūrinius.

„Užuojauta keršto poniai“ man priminė, kad esu išsiilgęs rytų kino, kuris retsykiais gan grubus, bet visada savitas, įmantrus, kitoniškas. Pietų Korėjos kinas yra tikrai gyvas, cirkuliuojantis ir vienas įdomiausių rytų kino geizerių! Ši juosta, nors ir truputį kruvina, atmiežta trupučio kraujo, visgi yra gera, puiki ir vykusi, tą pripažįsta ir kino kritikai. Pasakojimas apie 12 metų nekaltai atsidėjusią naivią merginą ir jos kerštą po daugel metų išties stebina savo kontrastiniais lipdiniais, kuriuos ypatingai galėjome matyti filme „Stokeriai“, mistiniai dalykai apjungiami su pasakomis, kerštas su švelnumu, smurtas su grožiu ir visą filmą lydi prieštaringi vaizdiniai, tačiau jie nėra tokie kontrastingi, kokie galbūt buvo „Stokeriuose“.

Išties labai patiko ir korėjiečių aktorių pasirodymas, ypatingai kerštaujančios gražiosios ledi pasirodymas, gaila, kad aktorė toliau nebedraugauja su kinu ir tai tebuvo jos vienadienis pasirodymas didžiajame kine. Tamsiai stilingas, gal šiek tiek tarantiniškas kinas, kuris, manau, daugeliui turėtų tikti ir patikti. Čia esama daugiau rimties ir rytietiškas, man sunkiai suvokiamas humoras, čia tik prasiveržia suprantamu šypsniu. Keista žiūrėti tokį filmą, nes nežinai, kaip reaguoti į personažą, viskas sudėliota taip, kad tu negali nei nuteisi, nei pateisinsi kerštaujančios ponios. Angeliško grožio moteris savyje nešiojanti tiek pykčio man šiek tiek asocijavosi su Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“ kerštaujančios nuotakos persona, tačiau kartu tai labai skirtingi filmai. Žinoma, labai patiko, taip patiko, kad manau, jog vieną dieną tikrai grįšiu prie „Senio“ ir pabandysiu jį užkariauti visai kitu žvilgsniu. Rekomenduoju rytų kino gerbėjams, stilingo smurto ir keisto kino mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rojaus dienos" / "Days of Heaven"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Rojaus dienos“ (Days of Heaven) (1978) yra vienas iš tų meninių filmų, kurie pateikia puikų kinematografinį grožį, užburiančius estetinius vaizdus. Galbūt tai ir lėmė amerikiečių režisieriaus Terrence Malick, žinomą tokių filmų kūrėjas kaip „Gyvybės medis“ (2011), „Plona raudona linija“ (1998), sėkmę. Išties šis filmas pasiekė neregėtų aukštumų kaip savitas ir novatoriškas žvilgsnis į dramą, derinant gamtos ir žmogaus paraleles, kas vėliau kine pasirodys taip įprasta ir kasdieniška, be ko mes neįsivaizduotume daugelio draminių filmų. „Rojaus dienos“ vėliau įkvėps ne vieną režisierių kurti gilų ir lėtą kiną, todėl šią juostą jei ne dėl įdomumo, tai dėl kino industrijos pokyčių verta pažiūrėti. Filmas nominuotas „Oskarams“ kaip geriausias operatoriaus darbas, už kostiumus ir garso takelį. Filmas tarptautinėje Kanų festivalyje pelnė geriausio režisieriaus titulą. Nepaisant kai kurių pralaimėjimų, filmas yra laikomas viena labiausiai pripažintų juostų ne tik 1978 –aisiais, bet ir per visą kino gyvavimo erą. Keista, o tiek mažai apie ją esame girdėję Lietuvoje.

Tiesą sakant, man asmeniškai labiau patinka vėlyvieji T. Malick kūriniai, ypatingai „Gyvybės medis“. Štai „Rojaus dienos“ labai skiriasi nuo vėlyvųjų režisieriaus darbų, jis paprastesnis siužeto atžvilgiu, stengiamasi pavergti paprastą istoriją gamtos grožiu. Nepasakyčiau, kad filmas man patiko. Nepaisant suvokimo, kokią įtaką ši juosta turėjo kinui, manau, kad juosta šiomis dienomis mažai ką besudomintų. Žinoma, labiausiai užbūrė spalvų koloritas, nuostabiai gražiai pavaizduotas skurstančiųjų amerikiečių darbas laukuose, daug saulės, geltonos ir tirštai gintarinės spalvos, todėl labai svarbu, kad filmą žiūrėtumėte kokybiškos rezoliucijos, nes, mano galva, didžiausias šio filmo pliusas ir yra juostos estetinė vertė. Na, o drama taip pat ne iš banaliųjų – po laikinuosius darbus keliaujantys įsimylėjėliai apsimeta broliu ir seserimi, kol atkeliauja pas ūkininką, kuris nusižiūrį „sesę“ ir galiausiai ją veda. Išties skaudi drama, bet jos emocinis pliūpsnis manęs nepalietė, jis liko tarsi įstiklintas už tų gražių gamtos vaizdų, toks švelnus ir šilkinis. Pagrindinius vaidmenis sukuria tuokart labai jaunas ir simpatingas Richard Gere, jaunutė Brooke Adams bei Sam Shepard, - ne vienadieniai ir neatsitiktiniai aktoriai, kurie savo karjeroje sukurs neblogų ir ryškių vaidmenų.

Manau, filmas visgi turėtų patikti lėto kino mėgėjams, kurie mėgsta lėtai slenkančius prasmingus vaizdus, gražias spalvas, gilias istorijas. Šį filmą galimą drąsiai priskirti prie vertingųjų juostų, tik labai apmaudu, kad pats nesuradau to santykiu su juosta, kurios galbūt norėjau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela