Filmas: "Salemo raganos" / "The Crucible"

Sveiki, kino mylėtojai,

Filmas „Salemo raganos“ (The Crucible) (1996) tikriausiai turėtų verstis kaip „Tiglis“ (tai toks specialus katilas), bet tikriausiai gal ir gerai, jog verčiamas „Salemo raganos“, nes šis filmas pastatytas būtent pagal tokio pavadinimo pjesę. Mane nuolat domina tokio tipažo kinas, kur bandoma atskleisti paslaptis, susijusias su raganyste, persekiojimais. Salemo raganų legenda išties dažnas reiškinys kino filmuose, prisiminus kad ir tą patį filmą „Fokus Pokus“. 

Na, „Salemo raganos“ yra vykęs kino pavyzdys, tik gaila, kad taip didesnio paties žiūrovo dėmesio nesulaukęs filmas, kuris pasakoja apie Salemo miestelio raganas. Tai kiek kitoks žvilgsnis į šį mistinį reiškinį ir fanatišką persekiojimą. Filmas rodo, kaip lengva manipuliuoti dievobaimingais aspektais, prisidengiant Biblija, apsimesti Šėtono regėtojais ir pasmerkti kitų likimus. Įtaigus siužetas, ypatingai teismo salėje vykusios scenos, kurios gal ir teatrališkos, tačiau labai stipriai motyvuotos psichologiškai. Čia susigrumia gudrumas ir silpnumas, manipuliacijos galia ir patiklumas, gerumas ir veidmainystė, visais atžvilgiais šiame filme, kaip ir buvo galima numanyti, laimi tie, kurie perpranta dievobaimingumo galią ir sugeba iš to išpešti naudos. Spekuliavimo galia tais laikais gebėjo valdyti patikliuosius, neapsišvietusius žmonės, kurie bijodami šėtono drąsiai leidosi būti fanatikais.

Tamsūs laikai, tamsūs kostiumai ir senos tradicijos leidžia mėgautis savita atmosfera. Filme pasirodo puikusis Daniel Day-Lewis, kuris įtikinamai ir užtikrintai suvaidina mirtininką. Šalia jo puikuojasi klastingo personažo atlikėja Winona Ryder – viena talentingiausių ir labiausiai pripažintų XX amžiaus paskutinio dešimtmečio aktorių, kurią, dievaži, esu įsimylėjęs! Puikus ir įdomus siužetas, puiki vaidyba, nervus tampantys dialogai šį filmą paverčia ne vien meilės ir pasiaukojimo filmu, bet ir matomai kantrybės šou bei teisingumo testu. Žmonių kvailumas yra beribis ir jis yra žiaurus, peršasi tokia mintis po šio filmo, tačiau būti protingų ir apsimesti kvailiu vardan to, kad išgyventum yra viena, bet nepripažinti kvailio kaukės ir mirti iš idėjos yra kita. Kurį kelią Jūs pasirinktumėte? Melą ir išgyvenimą, ar sąžiningumą ir mirtį? Dailus kostiumuotas filmas apie pasirinkimą ir baimę valdančią mases. Dar vienas filmas apie religijos naudojimą valdymams, kitaip sakant, žemiškiems reikalams tvarkyti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rožė" / "Róza" / "Rose"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien keliauju į lenkų kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti Wojciech Smarzowski‘o filmą „Rožė“ (Roza) (2011), kurį galėjote kažkada išvysti ir „Scanoramos“ Europos kino festivalyje, kurioje apie šį filmą daugelis tikrai atsiliepė su labai palankiomis recenzijomis ir komentarais. Žaviuosi šiuolaikiniu lenkų kinu, tad nutariau nedelsiant pasižiūrėti juostą!

Na, „Rožė“ dalinai pateisina gero filmo vardą. Tai pasakojimas apie 1945 – uosius, Antrojo Pasaulinio karo pabaigą, kai, rodos, visi turėjo šokti ir dainuoti iš džiaugsmo, tačiau kai kur karas nesibaigė. Lenkų kūrėjo žvilgsnis krypsta į Mozūriją, unikalią Lenkijos dalį, kur pasitraukus vokiečiams, prasideda krašto lenkinimas. Ryškūs ir žiaurūs nacionalistiniai veiksmai neužbaigia karo, o mozūriečius paverčia amžinais įkaitais be tikslaus identiteto. Kodėl taip yra, gal tai paaiškins paties režisieriaus žodžiai: „Kaip juos apibūdinti? Lenkiškos šaknys, vokiškas išsilavinimas, slaviški papročiai, vokiškos tradicijos, lenkiškos pavardės, vokiški vardai, lenkų kalba, vokiečių raštas, slavų religingumas, evangelinis tikėjimas, politinis neutralumas.”

Taigi, tokioje terpėje atsiduria mūsų pagrindiniai personažai, kurie bando išlikti ramūs, nuolatos engiami tiek pačių lenkų, nes jie nelabai lenkai, tiek vokiečių, tiek pačių rusų. Keista, sakyčiau, terpė. Rožei nuolat tenka slėpti savo dukrą Jadvygą, o pačiai gultis ir skiest kojas tiek rusams, tiek vokiečiams, tiek chuliganams lenkams. Šią moterį apsiima globoti vokiškas šaknis turintis vyras, tačiau tai pasirodo nėra labai lengva, kai jį kėsinasi tardyti lenkų karininkai...

Sudėtingas laikotarpis ir sudėtingas Mozūrijos krašto likimas, atmiežtas skurdo, prievartos ir skausmo. Filme labai mažai laimės ir džiaugsmo, todėl jis yra niūrus, bet kartu ir teisingas filmas. Sudėtingo likimo įkaitai nepasiduoda ir kaip įmanydami stengiasi gyventi savo gyvenimus, tačiau puldinėjami žmonės palūžta. Filmas iš tikrųjų vertas naujo žvilgsnio į lenkus ir lenkų tautos likimą. Tai ne tiek meilės istorija, kiek žmogaus stiprybės prieš laiką ir žiaurią antikultūrinę jėgą, kuri menkina ir nužmogina. Iš kur pasisemti jėgų iškęsti rytdieną? 

Sudėtingo likimo filmas, tačiau vietomis jis man pasirodė pernelyg negyvas, vietomis neįtikino tas beprasmis blaškymasis, ne visada tinkamai ištransliuotos scenos, tačiau visą filmą jaudino herojų likimai su ta intencija, kad jiems nieko gero neišeis. Manau, kad pasaulyje yra daug geresnių filmų apie karą, likimus, bet kartu „Rožė“ turi savitą žinią pasauliui, kurią, manau verta išgirsti ir pamatyti. Stipri idėja ir nemenko gabarito siužetas, sunkūs gyvenimai, karo baisumai visada jaudina kine. Filmas patiko, nors nepasakyčiau, kad buvau itin sužavėtas, jis turi savo stiprybę, jį įdomu žiūrėti, siužetas pakankamai išvystytas, tačiau šedevru vis tiek nekvepia. Rekomenduoju rimto kino mėgėjams, kurie kine ieško egzistencinių atsakymų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gojos vaiduokliai" / "Goja" / "Goya's Ghosts"

Sveiki, kino mylėtojai,

Filmas „Goja“ arba „Gojos vaiduokliai“ (Goya‘s Ghosts) (2006) yra dar viena kostiuminė drama, įterpta į audringus ir revoliucija užvaldytus laikus, kada Napoleonas Bonapartas ant kojų buvo sukėlęs visą Europą. Ispanija tais laikais buvo viena labiausiai pasišventusių šalių, kuri turėjo gilias inkvizicijos šaknis ir moksliškai yra sakoma, kad Ispanijoje nuo inkvizicijos nukentėjo daugiausiai žmonių, bet ten, kur ateina Bonapartas, naikinamos inkvizicijos ir baudžiava. Tokiais permainų laikais gyveno bene garsiausias Ispanų ir viso pasaulio dailininkas Goja.

Neapsirikite, šis filmas ne apie Goją, nors jis šiame filme ir yra, tačiau filme Goja nėra svarbiausia persona, čia svarbiausi jo vaiduokliai – tai dvi personos, nudegintos inkvizicijos ir revoliucijos. Šių vaiduoklių, praeinančių per Gojos gyvenimą, personažus įkūnija Natalie Portman ir Javer Bardem. Na, puikiai žinomi ir iš įvairiausių filmų atpažįstami aktoriai šįkart įsprausti į itin ankštus rūbus, dramatiškai blaškosi nuo bažnyčios iki revoliucijos, nuo kilmingo ir padoraus gyvenimo iki dienos šviesos nematančių kalėjimo sienų. Abu aktoriai nusipelno pagyrimo. Goją suvaidinęs S. Skarsgard nebuvo toks ryškus ir įdomus, jo vaidmuo tebuvo rėmai, blaškytis vaiduokliams.

Filmas jaudinantis, mane žavi kostiuminės dramos, inkvizicija, bažnyčios besaikė beprotybė ir žiaurumas. Ne, ne buvę kankinimai žavi, bet žavi filmai apie tai, apnuoginantys skaudžias žmonijai akimirkas. Nepavydėtina ir dramatiška herojų vystymo linija nėra banali, ji įvairi, neprisodrinta perdėtų mandagumo, meilės ar etiketo, kaip neretai būna tokio laikotarpio dramose. Visgi, kodėl Goja, jei jis nėra šio filmo didžioji dominantė? Matyt, kad per sudėtinga kalbėti apie patį Goją, galbūt, bet aišku tik vieną – filmo kūrėjams svarbiausia buvo parodyti, iš kur, iš kokio laikotarpio, aplinkos sėmėsi tapytojos vaizduotės ir galios. Juk tapytojo paveikslai neretai žiaurūs, pilni kankinimų, tačiau matant pasaulyje, kas vyksta su žmonėmis, neįmanoma tapyti ramunes ir tulpes, Gojai rūpėjo žmonės ir tai matome jo kūriniuose. Filmas puiki galimybė nukeliauti į anų laikų Ispaniją ir patiems pamatyti, tai ką daugiau ar mažiau regėjo legendinis Goja.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimingi kartu" / "Happy Together"

Sveiki, kino mylėtojai,

Vienas mano mėgstamiausių rytų kino režisierių yra Kar Wai Wong, sukūręs tokius nuostabius filmus kaip „Meilės laukimas“ ir „Mano vaivorų naktys“, šįkart užšokau ant daug senesnės jo juostos – „Laimingi kartu“ (Happy Together) (1997), kuri taip pat buvo pripažinta tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Ši juosta šiek tiek netradicinio Kar Wai Wong‘o scenarijaus – pasakoja apie du kinų vyrukus, nublokštus į Pasaulio galą – Argentiną. Jiedu vienas kitą ir myli, ir tiek pat nekenčia. Abu dirba juodus kinams skirtus darbus – darbus virtuvėje, vedžioja kinų turistus po Buenos Aires ir kaip įmanydami stengiasi gyventi ir išgyventi, o per trumpas atokvėpio dienas svajoja pamatyti Iguazu krioklius.

Filmas išties keistas ir įdomus. Ypatingai natūralūs ir nesuromantizuoti vaikinų santykiai, atmiežti tiek rūpesčiais, tiek buitiniais konfliktais, tiek pasiglamonėjimais, - tai viskas, kas nutinka paprasto žmogaus gyvenime. Čia nebus tik saldi kelionė į savęs pripažinimą ir atradimą, čia viskas jau atlikta, belieka tik kantriai iškęsti vienas kitą ankštame bute, vienoje viengulėje lovoje, sergant ir išduodant, rūpinantis ir atstumiant. 

Ypatingą dėmesį režisierius (kaip ir visada!) skiria muzikai. Visos jo juostos, bent tas, kurias mačiau, yra pilnos savito skambėjimo, užlietos melodijomis, unikaliomis ir perkurtomis. Šiame filme jis perkuria „Happy Together“ septinto dešimtmečio hitą ir paverčia jį sumoderninta versija. Šiame pasaulyje kuriasi įvairiausios šeimos ir svarbiausia yra nebūti vienam. Būti kartu laimingai, nesvarbu, kokios lietingos, tamsios, tvankios ir kokie „nekalbadieniai“ bebūtų, visada kartu. Išties žavi ir muzikali juosta, įdomios pasakojimo kompozicijos ir sudėliota lyg koliažas su kontrastiškomis scenomis – laimingas akimirkas keičia pykčio ir liūdesio akimirkos, o jas paveja laimingos. Pakankamai tamsios ir niūrios spalvos šio filmo, bet ne jausena, režisierius mėgsta filmuoti vakare ir naktimis, čia mano atmintyje išliko tamsios Argentinos sostinės gatvės, pripiltos tamsumos ir lėto išvarginto ėjimo namo, kuriuose žinai, kad nebūsi vienas. Ir tai yra nuostabu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyturio lizdas" / "La masseria delle allodole" / "The Lark Farm"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti italų kino juostą „Vyturio lizdas“ (La Masseria delle allodole) (2007). Tai brolių Taviani darbas, kurie labiau lietuviams žinomi kaip „Cezaris turi mirti“ kūrėjai. Na, broliai kine yra universalūs ir atviri žiaurioms ir įdomioms nužmogėjimo temoms, mano galva, „Vyturio lizdas“ kaip tik yra viena iš tokių juostų.

Žinote, šis juosta – tai dar vienas liudijimas apie XX a pirmojoje pusėje paskelbtą genocidą armėnams. Jeigu jums daugiau ar mažiau patiko įspūdingas filmas „Araratas“, tai ši juosta taip pat labai palies jūsų širdį. Filmas prasideda gana ramiai, kalba apie romantiškus pabėgimus iš tėvų namų, tolumoje artėjantį kaip „visai nepavojingą“ karą, kuris užgriūva darbščius ir svetingus armėnus, gyvenančius Turkijos teritorijoje. Negailestingas karas ir ryški fašistiškai politizuota jėga vieną po kitą negailestingai ima skersti armėnų vyrus ir berniukus, palikdami tik klykiančias moteris ir mergytes mirti iš bado. Į tokį lagerį patenka ir ispanų aktorės Paz Vega sukurtas personažas Nunik, privalėdama pamiršti savo mylimąjį, ji parsidavinėja už duoną turkų kariams, kad galėtų pamaitinti lagerio badaujančias mergaites...

Situacija išties labai ne kokia, o žiaurumo tikrai antroje filmo pusėje netrūksta, netrūksta ir armėnų naivumo bei kraujo. Ypatingai nustebino kūdikio žudymo scena kalnuose, kai dvi moterys susikibusios rankomis, lyg žaistų „sverkime druskas“, pečiais traiško naujagimį. Bet gana apie žiaurumus. Šis filmas leidžia iš arčiai ir kiek kitaip pasižiūrėti į istorinį laikotarpį, karo žiaurybes, genocidą ir nužmogėjimą, apie kurį tiek mažai težinome, bet XX amžiaus pirmojoje pusėje matė ir patyrė bent kiekvienas iš giminės. Pats filmas vietomis ne visada įtikindavo, valkatos atpirkimas pasirodė pernelyg dirbtinas, tačiau pats filmas yra stipri emocijų iškrova, jeigu jos norite patirti, tai pasižiūrėkite „Vyturio lizdą“. Man asmeniškai filmas patiko, vietomis sukrėtė, tačiau labai vykusiu filmu kažkodėl irgi nepavadinčiau, pirmoje pusėje skiriama pernelyg daug banaliems meilės ir pabėgimo planams, tačiau spalvos, vaidyba ir tema nepaliko abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela