Filmas: "Plieninės magnolijos" / "Steel Magnolias"

Sveiki, skaitytojai,

Seniai ketinau pažiūrėti šį filmą, bet tiesiog kažkaip vis užkrisdavo, o ir buvau visai praradęs susidomėjimą. Tikra JAV kino klasika tapusi juosta „Plieninės Magnolijos“ (angl. Steel Magnolias) (1989) jau yra sulaukusi ir naujesnio pastatymo, tačiau mane domino būtent šis su daug kam žinomomis puikiomis Holivudo aktorėmis.

Tiesą sakant, filmas pakvipo pelėsiais ir seniena. Ne pačia prasčiausia prasme, bet tos devinto dešimtmečio pabaigos mados, šukuosenos, grožio supratimas... Tiesiog neįtikėtina, kaip viskas pasikeitė per tiek metų. Filmą gali daug kas palaikyti tiesiog „bobišku“ dėl savo kvailų įsitikinimų, kad moterų tauškalai per vestuves kirpykloje gali tikti tik moterims, o vyrams reikia smurto, sekso ir ginklo. Kvaili, aišku, stereotipai. Nepasakyčiau, kad „Plieninės magnolijos“ yra tas filmas, kurį būtina pamatyti. Istorija nelabai mane sujaudino, nors tenka pripažinti, kad scenarijus gana neblogas, intymūs ir moters gyvenimą atspindintys dialogai, bendruomeniškumas ir viena kitos palaikymas išties glaudžiai supresuotas, kad iš tikro primena magnolijų krūmą. Vyrų pasaulis, pagalvojau, kur kas uždaresnis ir vienišesnis. 

Apskritai labai džiaugiausi vėl pamatęs daugybę savo mėgstamų aktorių, įskaitant ir Julia Roberts, kuri pelnė už šį vaidmenį „Auksinį gaublį“, taip pat visada charizma spinduliuojanti Shirley Maclaine, kuri buvo puiki, tačiau tuo pačiu pernelyg bukai komiška, kažkokia dirbtina. Apskritai visas filmas yra apie gėlių sužydėjimą ir praradimą, apie dukters ir motinos ryšį, tačiau istorija pateikta balansuojant tarp komedijos ir dramos, čia liūdna, čia tuoj darosi juokinga, tarsi bijant sužeisti žiūrovą. Toks eklektiškas balansavimas sukuria filme tokią specifinę pozą, kad pasaulis yra įvairių jausmų mikstūrą, tačiau būtent dėl noro jį pavaizduoti įvairų, išėjo kažkoks netikrumas, sintetika. Šiaip ar taip filmas visai patiko, tačiau antro karto nebežiūrėčiau...

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Mes esame Orlando (We Are Orlando) ir mūsų neužpus lietuvis runkelis #WeAreOrlando

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Šis įrašas nėra nukreiptas prieš islamą išpažįstančius tikinčiuosius, tačiau kaskart galvoju, koks svarbus geras auklėjimas ir geros religijos skatinimas eiti į pasaulį plačiai atverta širdimi. Man labai gaila, kai religija tampa sąskaitų suvedinėjimu ir politine manipuliacijos priemone. Panašiai nutiko ir po įvykių JAV, Orlando mieste, kada į gėjų barą įsiveržęs islamą išpažįstantis vyrukas nušovė 49 žmones ir daugiau nei šimtą sužeidė. Prielaidos: vyrukas dvasiškai buvo sukiršintas tarp savo homoseksualios prigimties ir griežtų auklėjimo principų, tad pyktį išliejo visapusiškai naikinančia civilizacija jėga. 

Pasaulis gedi kaip ir po visų didelių teroristinių išpuolių, o kas tuo tarpu vyksta Lietuvoje? Kažkoks juodas mazutu apipiltas džiūgavimas, kad buvo įvykdyta šis išpuolis būtent prieš LGBTQ žmones. Bet kokiu kitu atveju – ar tai būtų vaikų darželis, ar kino teatras, viskas būtų lyg ir baisu ūkanoto ir maurais apaugusio lietuvio akyse, bet tik ne gėjų klube. Primena šis džiūgavimas ir netgi genocinis „valymo“ skatinimas po socialinius tinklus ir žinių portalo komentarus – teisingo bulviakasio istoriją. Tas pats ir Rusijos portaluose. Reiškia, lyg ir širdimi mūsų tauta susipriešinusi su slavais, bet mentalitetu ir auklėjimo „vertybėmis“ tebėra vienoje plokštumoje, kur pasaulis pasibaigia ties politine valstybes siena. Gaila, apmaudu. 

Aišku tik viena, kol pas mus kažkoks pikdžiugiškas džiūgavimas dėl pralieto kraujo, pasaulis gedi ir nesvarbu, kokie maurai ir barbarai sėdi internete. Tiesą sakant, kuo mes skiriamės nuo pačių teroristų? Primena man Rugsėjo 11-osios įvykius, kada sunaikinus dvynius dangoraižius, islamistai kitoje pasaulio pusėje iškėlę automatus buvo nufilmuoti džiūgaujantys, tada mes sakėme, kokie jie šlykštūs ir laukiniai. Šiandien mūsų tauta šiuo atžvilgiu yra šlykšti ir barbariška, kuri vampyriškai mėgaujasi kraujo švente „laikindami“ vienas kito šlykštesnius įrašus šia tema. Duonos, žaidimo ir taikaus priešo. Žodžiu, galiu tik pasidžiaugti, kad ne visi. Kad mūsų žiniasklaida taikiai reaguoja į šį įvykį ir palaiko gedintį pasaulį, kad mūsų dalis visuomenės veikėjų, tokių kaip Vilniaus meras, ar Andrius Tapinas šioms susikiršinusioms jėgoms nelieka abejingi.

Savo įrašu taip pat noriu išreikšti palaikymą nukentėjusiems Orlande ir visiems LGBTQ nariams pasaulyje, visiems šių vaikų tėvams, broliams, seserims, draugams. Jūs nesate vieni, nes mes visi turime solidarizuotis, neskaidant socialinių grupių noro valdyti, politizuoti, kiršinti, įtikti kitiems, skaldyti ir pasainaudoti. #WeAreOrlando.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas:"Medžiotojas ir ledo karalienė" / "The Huntsman: Winter's War"

Sveiki,

Po ganėtinai sėkmingos juostos „Snieguolė ir medžiotojas“ ilgai buvo svarstoma, ar pasirodys filmo tęsinys. Ilgai buvo atidėliota ir laukta, bet šiemet pagaliau sulaukėme tęsinio, tik be aktorės Kristen Stewart, kuri buvo įsivėlusi į didžiulius skandalus, matyt, vengia fantastinių holivudinių juostų kaip velnias kryžiaus. Taigi, šiemet sulaukėme „Medžiotojas ir ledo karalienė“ (angl. The Huntsman: Winter‘s War) (2016). Būsiu vienas iš tų nepopuliariųjų, kuriems visgi pirmoji filmo dalis išties patiko – novatoriškas ir vizualiai patrauklus pasakojimas, nutolęs nuo tradicinės pasakos. Šioji dalis man pasirodė netgi šviesesnė, labiau atitinkanti pasakos žanrą, nei kovinį veiksmo filmą.

Filmo kūrėjai nesuko ilgai galvos ir rado, kas galėjo atsverti K. Stewart netekimą – dvi naujos ir super garsios aktorės Jessica Chastain ir Emily Blunt. kaip visada pritrenkiančiai elegantiška atrodė Charlize Theron! Emily Blunt šįkart man labai patiko, tokia įtikinama, gyva, virpanti... Filmas išlaikė vizualumą ir stengėsi pernelyg nenutolti, laikydamasis tęsinio taisyklių. Kas šįkart man gal pasirodė neskanu ir prėska? Gal tas pernelyg sukramtytos ir atrajotos vertybės, lyg žiūrovas būtų pradinukas. „Meilė nugali viską!“ Suprantu, jeigu žiūrėtume tiesioginę pasakos variantą, tačiau ši juosta suaugusiems ir tarp tų tikrai gerų ir didingai suręstų scenų skamba prėska didaktika – tiesiog užmuša. Tam tikri scenarijaus niuansai pasirodė silpnesni, pritemti labiau ne prie novatoriškumo ir išskirtinumo, kiek prie standartų.

Vis tiek man filmas patiko ir ką jūs norite, tą sakykite. Mane įtraukė, man buvo smagu ir įdomu. Gal ne viskas patiko ir įtikino, o ir vis norisi lyginti su pirmąja dalimi, tačiau negaliu pasakyti, kad šioji dalis silpnesnė už aną, na, gal truputį, bet čia scenarijumi, o pačiam filmo vizualumui apskritai neturiu jokių priekaištų. Verta buvo žiūrėti jau vien dėl piktąsias raganas suvaidinusių Ch. Theron ir E. Blunt.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela