Šios dienos daina: Harry Styles - "Sign of the Times" [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Visą savaitę skamba šioji melodija mano galvoje. One Direction‘s lyderis Harry Styles pradėjo muzikinę karjerą savo neseniai išleistu albumu, kuris taip ir vadinasi, sakyčiau, neoriginaliai „Harry Styles“. Nors albumas daugelyje šalių debiutavo pirmose pozicijose, tačiau nemaža dalis One Direction‘s gerbėjų jau spėjo ir nusivilti. Albumas pilnas netikėtų garsų, gerų tekstų, muzikos, kuri netaiko į populiarųjį popsą, kas absoliučiai skiriasi nuo One Direction‘s stiliaus. Kiek jau teko perklausyti albumo – jis išties „kabinantis“ ir puikus.

Pirmasis ir kol kas paskutinis singlas „Sign of the Times“ (liet. Laikų ženklas) mane lyg ir trumpam grąžino į dešimto dešimtmečio muzikos pasaulį, bet kartu ir parodė visiškai kitokį H. Styles veidą. Šis jo kūrinys lyginamas su šviesaus ir švelnaus roko muzikos kūriniais, tokių atlikėjų kaip Oasis, Elton John, Coldplay, Pink Floyd ar Prince. Iš muzikos kritikų daina sulaukė daugiausiai teigiamų atsiliepimų ir vien JAV šiuo metu parduota pusę milijonų kopijų, todėl pelnė auksinį sertifikatą. Platininiu singlu tapo Australijoje ir Kanadoje, sidabriniu – Britanijoje, kitose šalyse daina taip pat gana populiari. Pasiklausykime:

„Sign Of The Times"

Just stop your crying
It's a sign of the times
Welcome to the final show
Hope you're wearing your best clothes

You can't bribe the door on your way to the sky
You look pretty good down here
But you ain't really good

We never learn, we've been here before
Why are we always stuck and running from
The bullets, the bullets?
We never learn, we've been here before
Why are we always stuck and running from
Your bullets, the bullets?

Just stop your crying
It's a sign of the times
We gotta get away from here
We gotta get away from here
Just stop your crying
It'll be alright
They told me that the end is near
We gotta get away from here

Just stop your crying
Have the time of your life
Breaking through the atmosphere
And things are pretty good from here

Remember, everything will be alright
We can meet again somewhere
Somewhere far away from here

We never learn, we've been here before
Why are we always stuck and running from
The bullets, the bullets?
We never learn, we've been here before
Why are we always stuck and running from
The bullets, the bullets?

Just stop your crying
It's a sign of the times
We gotta get away from here
We gotta get away from here
Stop your crying
Baby, it'll be alright
They told me that the end is near
We gotta get away from here

We never learn, we've been here before
Why are we always stuck and running from
The bullets, the bullets?
We never learn, we've been here before
Why are we always stuck and running from
Your bullets, the bullets?

We don't talk enough
We should open up
Before it's all too much
Will we ever learn?
We've been here before
It's just what we know

Stop your crying, baby
It's a sign of the times
We gotta get away
We got to get away
We got to get away
We got to get away
We got to get away
We got to—we got to—away
We got to—we got to—away
We got to—we got to—away

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: DJ Snake feat. Lil Jon - "Turn down for what" [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart neeilinis kūrinys interneto vandenyne DJ Snake ir Lil Jon „Turn Down for What“, kuris pasirodė 2013 metų pabaigoje, o internetine sensacija tapo tik tada, kai pasirodė originaliai šmaikštus vaizdo klipas. Būtent dėka vaizdo klipo šiandien rašau apie šią dainą, nes būtent klipas vertas bent jau keleto jūsų minučių. Ne todėl, kad jis būtų seksualiai iškrypęs ir pan., bet dėl to, kad smagu, jog nesibodima davatkomis ir scenaristai iš esmės pasiraitę rankoves paplušėjo ir šiuo metu YouTube kanale vaizdo klipas artėja prie milijardinės peržiūros. 

Nesu tokios muzikos gerbėjas, tačiau kai išprotėjęs vaizdas eina kartu su garso takeliu, negaliu atsispirti ir kūriniui. Vien JAV šio singlo parduota per 5 milijonus ir jis tapo penkiskart platininiu. Aštri repo ir techno muzikos samplaika sukuria itin modernią šokių muziką, kuri apeliuoja į jaunąjį klausytoją. 2015 metais daina laimėjo Grammy geriausio muzikos vaizdo klipo kategorijoje ir tai tebuvo vienas iš svariausių įvairių muzikos apdovanojimų. Pasižiūrėkite patys:

Žodžiai / lyrics

"Turn Down For What"
(with Lil Jon)

Fire up that loud
Another round of shots, shots, shots, shots...

Turn down for what?
Turn down for what?
Turn down for what?
Turn down for what?
Turn down for what?

Fire up that loud
Another round of shots, shots, shots, shots...

Turn down for what?
Turn down for what?
Turn down for what?
Turn down for what?
Turn down for what?

Fire up that loud
Another round of shots
Fire up that loud
Another round of shots
Fire up that loud
Another round of shots
Fire up that loud
Another round of shots
Shots, shots, shots, shots, shot, sh...

Turn down for what?
Turn down for what?
Turn down for what?
Turn down for what?
Turn down for what?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Get Out" / "Pradink"

Sveiki,

Ką geriausia žiūrėti ilgais ir nuobodžiais vakarais? Ogi siaubo filmus! Aš juos taip mėgstu ir, jau ne paslaptis, kad dažniau jais esu linkęs nusivilti, nei pasitenkinti, bet priešingai nei paprastai, filmas „Pradink“ (kitur verčiama kaip „Nešdinkis“ arba „Dink“) (angl. Get Out) (2017) nustebino savo originalumu. Ne daug amerikietiškų siaubo kino juostų, kurios dar nors kiek mane nustebintų, tačiau kasmet atsiranda po keletą ir šis bus vienas iš jų. Taip, atsiliepimų apie šį filmą jau prirašytos pilnos upės interneto: ir nuobodus, ir užvedantis ir vėl įtampą prarandantis filmas... Ir toks įspūdis, kad tuos komentarus visgi rašo masinio kino žiūrovai, kurie pripratę prie patogios ir jau atpažįstamos struktūros.

Visų pirma, filmas turi bauginti savo psichologine įtampa, o ne senais triukais, štai filmas „Pradink“ pasakoja apie juodaodį simpatingą vyruką, kuris važiuoja su mergina pas jos tėvus ir jis baisiai jaudinasi, kad jis yra juodaodis. Staiga jis atsiduria draugingoje merginos namų aplinkoje, tačiau pamažu per rasistinę prizmę ima dėtis itin sunkiai protu paaiškinami dalykai. Žiūrovas irgi pasimetęs ir sutrikęs, nes jis mato, bet negali įtarti, kas nutikę tokio blogo ir antgamtiško, tačiau nuobodžiauti netenka, nes daug įtarimų, hipotezių veda prie gerai suplaktos mokslinės fantastikos ir, pasirodo, kad nieko čia pernelyg antgamtiško, kaip buvo galima manyti, nevyksta.

Filmas išties turi gerą scenarijų, įtampą, spėliones, išlaiko dėmesį, gerai išvystyta psichologinė pusė, suderinta drama, paslaptis ir mokslinė fantastika... Tiesiog žiūri filmą ir stebiesi, kad tarp visokių tokio tipažo vidutinybių dar būna ir tokių filmų, kurie priverčia retkarčiais pamiršti, kad kvėpuoju. Juk tikrasis siaubas visgi yra ne skerdynės, ne už kampo tykantis pavojus, ne sienoje gyvenantis vaiduoklis, o klaiki nežinomybė ir įtarumas. Išties naujasis siaubo filmas dvelkia mistika, originalumu ir įtaiga, kuri gali patenkinti, manau, tiek išrankų žiūrovą, tiek masinių filmų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į stebuklą" / "To the Wonder"

Sveiki,

Režisieriaus T. Malick paskutinieji filmai kaip ilgi eilėraščiai – kadrai poetiški, pilni sakralumo, metafizinių simbolių. Štai filmas „Į stebuklą“ (angl. To the Wonder) (2012) labai panašus į pernai matytą „Taurių riteris“, galima sakyti, netgi savotiška „Į stebuklą“ tąsa, antroji paveikslo dalis. Filmas iš pažiūros pasakoja banalią ir mėgėjišką, didelių iššūkių nereikalaujančą meilės istoriją: 27 metų moteris smarkiai prisiriša prie vyro, atiduoda savo dukrelę buvusiam vyrui, tačiau jos meilės ryšys smarkiai trūkinėja, todėl ji tai grįžta, tai bėga nuo savo antrojo vyro... Kone buitinė meilės istorija, tačiau kai tokios istorijos imasi T. Malick, kažin, ar beverta šnekėti apie buitiškumą.

Filmas kaip ir „Taurių riteris“ bei ankstesnieji jo darbai, įskaitant ir labiausiai man patikusį šio režisieriaus filmą „Gyvenimo medis“, vibruoja nepaaiškinama metafizine energija. Aišku, tai susiję su tuo, kad režisierius kuria improvizacinį filmą: sukviečia aktorius, duoda jiems siužetą ir jie improvizuoja, režisierius filmuoja ir lipdo iš jų improvizacijų istoriją... Aktoriai buvo apstulbę, kad jie kartais neturėdavo net scenarijaus ir aikštelėje tiesiog žaisdavo. Netipinis režisierius ir netipiniai filmai žavi savo laisvumu, pripildyta meilės, gyvenimo ir kažin kokios pakylėtos poezijos, kuri tampa filosofiška gyvenimo išraiška, todėl jo filmas  atrodo labai abstraktūs, kone eksperimentinis, todėl kas mėgsta logiškai struktūruotus ir klišėmis virtusius filmus, tam šis filmas gali visai nepatikti, arba priešingai – išlaisvinti, pripildyti neregėtų simbolių prasmės. Filmas išties gražus, jame juslių visata, todėl žiūrovas priverstas jį pajusti visai kitomis savo proto galiomis.

Iš esmės man filmas patiko ir netgi labai. Jaučiu su šiuo režisieriumi kažin kokį ryšį, tačiau „Taurių riteris“ pernelyg panašus į „Į stebuklą“, o gal režisierius bando sukurti filmų ciklą, vienijančias temas, garsius Holivudo aktorius, nepabūgusius dirbti kiek kitaip nei paprastai. Šįkart Olga Kurylenko tiesiog pranoko pati save: šitoks laisvumas ir atsidavimas, kad net galvoju, kad ji itin potenciali aktorė, kažkodėl „nuėjusi“ į brutalius veiksmo filmus. Filosofinis juslių filmas, peržengiantis įprastines filmo logikos zonas. Gurmaniškas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmonos maištas" / "Potiche"

Sveiki,

F. Ozon filmų magija tokia įtraukianti ir poetiškai šmaikšti, kad nieko bendro ji neturi su realybe. Režisierius nesibaimina imtis įvairių žanrų, spausti aktorius ir padaryti gražų kičą, kurti tamsias dramas, nevengia ir komedijų. Viena iš jo sukurtų komedijų yra „Žmonos maištas“ (pranc. Potiche) (2010), kurioje pasirodo tikros prancūzų kino legendos – Catherine Deneuve ir Gerard Depardieu. Niekada nežiūrėčiau filmo vien tik dėl G. Dapardieu, nes jis man absoliučiai nevykęs aktorius, o štai šarmingoji C. Deneuve dar nuo „8 moterys“ laikų verčia žavėtis jos būvimu kadre.

Ar šis filmas pritrenkiantis? Ne. Ar šis filmas tinka bet kada ir bet kur? Ne. Visgi tai filmas komedija, stilingai pagal aštunto dešimtmečio nostalgiškas madas sukalta istorija apie moters gabumus daryti karjerą net sulaukus jau garbaus amžiaus. Tiesą sakant, filmas linksmas, stilingas, jame netrūksta režisieriui būdingos ironijos ir savito žiūros taško, tačiau viskas plaukė ir praplaukė kaip eilinė alkstančio kinomano užsklandėlė, o skrandis liko pustuštis. Visų pirma, siužetas apie žmoną karjeristę buvo vidutiniškai sukalta, filmas įtraukia, bet per jį ne gaila nubėgti pasidaryti kavos ar arbatos, nes nieko neprarasi, struktūriškai nuspėjama istorija, trūksta didesnės intrigos, nors viską dovanojame dėl neįnoringo komedijos žanro, bet... Komedijoms esu itin įnoringas, todėl galiu drąsiai teigti, kad tai toli gražu ne geriausias F. Ozono filmas ir toli gražu negeriausia jo komedija. Tiesiog neblogai praleistas laikas, bet kažkodėl manęs po filmo neapleido jausmas, kad geriau būčiau pasirinkęs niūrią dramą ir žiūrėjęs iki vidurnakčio.

Iš esmės filmas aktorių gerbėjams, kažin ko didelio nesitikėkite netgi ir po F. Ozon pavardės. Kadre, kaip ir „Žmonos maištas“ sufleruoja, dominuoja C. Deneuve vaidmuo ir jis jai labai tinka. Kaip ir daugelis homoseksualių režisierių (ir tas pats P. Almodovar) renkasi labiau vaizduoti moters gyvenimą nei vyro, tikriausiai taip išreikšdami savo moteriškąją prigimties pusę. Tai genialu, tačiau šis filmas ir lieka pramogai, ne daugiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mindaugas Kvietkauskas "Uosto fuga"

Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fuga“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Kol vis dar po Kristinos Sabaliauskaitės perversmo laukiame dar vieno gero romano, kuris galutinai užbaigtų romano atsinaujinimo ciklą, lietuviškoje literatūroje vis dar atsiranda puiki tos elegantiškos ir daugiasluoksnės, aktualios eseistikos, kuri, regis, tuoj turėtų išsikvėpti, bet kasmet sulaukiame bent po vieną dėmesio vertos knygos. Mindaugo Kvietkausko esė rinkinys Uosto fuga jau įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir vis dar nepaliauja atrasti savojo skaitytojo prieš visai atguldama į bibliotekų lentynas. Tiesą sakant, Uosto fugą įsigijau prieš gerą pusmetį, kai krimtau tuokart R. Rastausko Privačią teritoriją, kuri pasižymėjo intelektualiu šmaikštumu, tačiau, knygai įpusėjus, žavesys ja prigeso ir visko pasidarė tiek tiršta, kad tapo net nebeskanu, gal R. Rastauskas ir lėmė, kad M. Kvietkauską užmečiau pusmečiui į šalį. Štai M. Kvietkausko eseistika turi visus patraukliausius bruožus įtampai ir aktualumui išlaikyti iki pat paskutinio puslapio, todėl mano bibliotekoje eseistikai kaip pas šventą Petrą vėl atrakinti visi vartai.

Visų pirma, knyga dvelkia sąžiningos paties autoriaus pozicijomis, asmenybės, kuriai rūpi, kas dedasi su lietuvių kultūra, su literatūra, kaip kuriama istorija, kaip išsaugojama sukaupta patirtis, kuriai ne vis vien emigruoti, ar uždirbti šimtu euru daugiau. Pirmiausia knyga palieka išsilavinusio žmogaus užkrečiamą energiją, intelektualams suprantamą aktualijų lauką, o paprastiems mirtingiesiems, kurie save laiko už kultūros barų ar vien tik masinės kultūros vartotojais, vargu ar tekstai apskritai kuo gali pasirodyti įdomūs.

Eseistas savo tekstuose apjungia net keletą ryškių humanitarinių bazinių rezervų – literatūrą, istoriją ir filosofiją. Šios trys bazės sukuria stiprų išsilavinusio ir atviro žmogaus įvairiais kultūriniais rakursais piešiantį ir į dialogą su skaitytojais kviečiantį rašytoją. Retai kada beperskaitoma šiuolaikinė grožinė lietuvių rašytojų knyga, kurioje būtų mezgamas nuoširdus santykis su skaitytoju, verčiant kartu į problemas žvelgti kaip bendruomenė, tą įspūdį stiprina kai kada pasirinktas įvardis „mes“, pajunkant skaitytoją prie savęs kaip polifoninio balso elementą. Dažniau literatūroje visgi išryškėja individualioji rašytojų pozicija, klyksmai tyruose, cinizmo pliūpsniai, norit pritraukti skaitytoją prie intelektualių dalykų, tačiau M. Kvietkauskui šio masalo nereikia, jo stiprioji pusė lieka atviras santykis su skaitytojais, neprarandant ir kritiško žvilgsnio į nūdienos tautos kultūrinius procesus.

Pirmoji knygos pusė, ypač pirmieji trys-keturi Uosto fugos tekstai literatūriškai visumoje atrodo tvirčiausi, kadangi jie parašyti labiau laikantis poetinės literatūros krašto nei atviro dialogo, kuris taip tinka eseistikai. Pirmoji esė Uosto fuga pasakoja apie legendinę (mitinę?) Uosto gatvę Vilniuje, kurioje gyveno Sofija Kymantaitė ir pas kurią ateidavęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Esė iš esmės iškart patraukia apsišvietusį žmogų, nes jis žino šias istorines asmenybes, yra priverstas sekti jų biografijos pėdsakais ir leistis į kažin kokį pusiau detektyvinę intelektualinę kelionę, nes istorija pasakojama trejais laikmečiais: viena jų vyksta Čiurlionio laikais, kita pasakojama Milašo ir Jadvygos meilės istorija ir paskutinioji apie paties autoriaus aptiktą Uosto gatvės kampą. Trys gijos ir paralelės, aplipintos istorinių paradoksalių, kontekstų, kuria mažo, bet gilaus idėjiškai ritmingo teksto įspūdį, įterpiant pasakotojo apsiskaitymo kontekstus iš literatūros barų.

Mindaugas Kvietkauskas

Gyvas kambarys apie rupūžes ir G. Orwellį tikriausiai bus vienas labiausiai įsimintinų rinkinių tekstų. Autoriui itin literatūriškai pavyko apčiuopti archajišką rupūžės įvaizdį ir jį „pritempti“ analogiškai ne tik prie šiuolaikinių migracijos procesų, bet elegantiškai ir poetiškai kone lengva filosofine ristele perbėgti per Vilniaus geografiškai besiformuojantį kultūrinį ir istorinį klodą, atskleidžiant kritinį santykį į lietuvių gyvenseną ir požiūrį, dažniausiai mėtant akmenis į biurokratinės valdžios darželį.

Uosto fugos centre – Vilnius, o ne Klaipėda, tai autorius aiškina per istoriją, kai Vilnius išties buvo uostu, kai Nerimi keliavo laivai ir garlaiviai. Ne tiek Lietuvos sostinė, kiek miestas autoriui (ir daugeliui iš mūsų) formavęs ir davęs asmenybių, todėl istorinės dokumentikos nuotrupų ir netgi akivaizdžios autoriaus aistros domėtis miesto praeitimi ir ieškoti pasekmės ir priežasties ryšių su šių dienų Vilniumi nuteikia detektyvinei kelionei. Panašiai būta tekste Amžino judesio miestas, kuriame savaip perpasakojama Vilniaus baroko statinių architekto genijaus Glaubicos biografija ir paties autoriaus detektyvinė kelionė, ieškant pražuvėlio šaknų. Apskritai malonu, kada autorius dažniausiai renkasi ne konkretų visokeriopai atskleistą žavinčią istorinę asmenybę, kiek paraleliai jungdamas su kitomis asmenybėmis, kartais visai netikėtai surasdamas panašumų tarp to, ko paprastai net intelektualiausias skaitytojas nebuvo pastebėjęs.

Štai Platanų šaknys nuo šiol vers tikriausiai kiekvieną skaičiusį nors kiek pasidomėti Sylvia Plath asmenybe. Neskaitant fakto, kad jauna literatė nusižudė, įkišusi galvą į orkaitę, M. Kvietkauskui labiau šioje esė rūpi feminizmo literatūros laikysena, nors čia pat teigiama, kad lytis kūryboje neturi reikšmės, tai tėra laikmečio kultūros požiūrių padiktuotos tendencijos. Tarp S. Plath vedama nuspėjama Virginios Woolf likimo ir kūrybos paralelė. Prisimenamas Savas kambarys, kurioje feministinė rašytoja išsakė savo moters rašytojos pozicijas, o M. Kvietkauskas persako visa tai plačiau, išeidamas ir palikdamas lyčių klausimą kitiems, ir prabyla lygindamas šias dvi rašytojas apskritai apie žmogų kūrėją, kuriam tiesiog yra būtinybė kurti: „...turėtų mokyti mus, vyrus ir moteris, gyventi ir susikalbėti ant tikrųjų gyvenimą ir kūrybą judinančių šaknų, teikiant šešėlį išminčiai? Bet ar šiandien jos to moko? (p. 49)“.

Dar vienas įsimintesnių eseistikos tekstų rinkinyje buvo Esteros žirklutės, kuris teikė malonumo ir glumino. Visų pirma, parašyta vedant ryškias aliuzijas į Bibliją, aiškinant vardo reikšmę ir t. t. ir pan., tačiau šioji istorija apie žydaitę Holokausto metu išties stulbina, bet kai rodos, tuoj autorius sudės visus taškus ant i, staiga ima pasakoti apie savo ir Esteros susitikimą bei didžiulę sunkiai prieinamą žydų biblioteką, apie kurią, dievaži, absoliučiai nieko nežinojau ir tikriausiai, kas nesidomėjo žydais Vilniuje, tas ir nežino. Tie intelektualūs tramplynai ir netikėti rakursai M. Kvietkausko eseistikoje išties nuteikia įdomiam ir turiningam skaitymui.

Maždaug įpusėjus knygą, ima ryškėti kita knygos tendencija, labiau publicistinė, einanti labiau į dialogą su skaitytojais (daugelis jų publikuoti įvairiuose leidiniuose ir internetiniuose portaluose), čia jau nebe tos svaiginančios istorijos apie asmenybes, kiek išgryninta eseistika per probleminį lauką, o jų autorius nesivaiko ir vienaip ar kitaip iš vienos esė į kitą atkartoja tomis gaidomis, kurios jam pačiam svarbios: apie poeto ir poezijos reikšmę, apie kultūros vertinimą, apie emigraciją ir t. t. Tekstai suguldyti nuo 1998 metų, kai kurie turi naujų prierašų, komentarų, įvairių svarstymų, todėl pabaigoje tekstai šiek tiek tampa dėl polemikos gaidų suvienodėję.

Nepaisant visko, rinkinys gyvas, jame išryškėja ne tik Mindaugo Kvietkausko asmenybė, bet ir piešiamas ištisas lietuvių literatūros peizažas, kuris turi empirinį autoriaus liudijimą, kritišką žvilgsnį į istorinius įvykius ir nūdienos sprendimus. Šiam literatūros peizažui svarbūs kontekstai, lietuviški ir pasauliniai, daug paradoksų ir paralelių kuria netikėtų rakursų žaismę, o sąžiningas pasakotojo balsas, kuris atjaučia ir supranta kitus intelektualus, kultūros ir meno žmones, atsidūrusius globalaus pasaulio pakraščiuose, leidžia nesunkiai tapatintis su autoriaus pozicijomis. Knyga labai estetiškai paruošta Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, nespalvotos fotografijas, iliustruojančios ne tiek tiesioginėmis sąsajomis su tekstais, kiek papildančios jų paliktas emocijas ir būsenas. Tiesą sakant, nesitikėjau tokio gero rinkinio, todėl buvau nusiteikęs kritiškai, tačiau M. Kvietkausko balsas ir pozicija mano pasipūtimą pavertė atjautos, jeigu ne vandenynu, tai bent lietuviška dumbliais pražydusia kūdra.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įniršis" / "Fury"

Sveiki,

Kol pasaulis aptarinėja Angelinos Jolie ir Brad Pitt skyrybas, aš visgi susidomėjau dar nematytais Brad Pitt filmais, o vienas iš tokių nematytų buvo karinė drama – „Įniršis“ (angl. Fury), kuri mus nukelia į 1945 metus ir pasakoja apie vokiečių fronto atsitraukimą bei paskutiniuosius žiaurius karo susirėmimus, į kuriuos įsivelia amerikiečių pulkas. Filmą sukūrė tas pats režisierius, kuris kūrė „Išbandymo dienos“ ir „Savižudybių būrys“, kuris žino, kas yra kokybiškas didis kinas. Nors „Savižudžių būrys“ ir vertinamas prieštaringai, tačiau „Išbandymo dienos“ buvo išties puikus filmas, o kaipgi su „Įniršiu“?

Sodri absoliučiai atmosferinė karo lauko drama, kur kraujas, patrankos, sviediniai ir kulkų kruša paverčia vyrus agresyviais gyvuliais. Tai filmas, kur žmogiškumas išgelbsti mūsų herojus, o žmogiškumo trūkumas kai kuriuos pražudo karo lauke. Žiūrovas nuo pat pradžių yra priverstas sirgti už amerikiečius ir laikyti kumščius, kad kuo daugiau būtų nugalabyta nacių. Iš esmės scenos sunkios, brutalios ir niūrios, todėl klasikinių filmų apie karo ir karo lauko strategijas iš tankų ir apkasų, manau, labai patiks karinių filmų mėgėjams, tačiau filmas nebūtų pritaikytas masėms, jeigu iš po viso to Antrojo pasaulinio karo lauko vaizdavimo tarsi kompiuterinio žaidimo nebūtų ir didaktinė pusė: žmogiškumas įveikia karo blogio nužmogėjimą. Jaunasis kareivis išgyvena, o visi karo veteranai, kurių širdys surambėjusios po arklių ir kitų skerdynių, atgula karo lauke. Galima išvesti ir Biblijinių minčių, minčių apie žiaurumą, apie karo prievolę ir įgytą karo patirtį kaip traumą, bet akivaizdu, kad filmas „sukaltas“ maigyti žiūrovų kantrybės jusles: brutalumo aktai karo lauke ir žiaurumo potyris kursto tarp pagrindinių veikėjų įtampą, todėl žiūrovui nelieka nieko kito, kaip pasirinkti taikiausią ir moraliausią herojų ir jį mylėti.

Visgi tai klasikinių bruožų filmas, kur yra geri ir blogi, kur yra brutalumas ir žmogiškumas, kur skiriama riba tarp šių pusių, ir galvoju, kiek mažai sukurta filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur žiūrovas paliktų už burto, be pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, kad veikėjai patys būtų kažkokie ne struktūriškai pagal aiškią naratyvinę mintį suskaidyti. Nepaisant to, filmas kupinas įtampos, pakankamai atmosferinės karo virtuvės, kuri leidžia mėgautis puikiu aktorių pasirodymu, vyriškais karo charakteriais, pajusti jų bendravimo įgūdžius, žargoną, vertybes, bauginamą požiūrį į pasaulį, gyvenimą ir gyvybę. Išties nors filmas ėjo pramogai, tačiau viskas „atidirbta“ kokybiškai, kad daugiau buvo ne pramogos, o tikro karo liūdesio.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela