Filmas: "Kai meilės nepakanka: Luis Vilson istorija" / "When Love Is Not Enough: The Lois Wilson Story"

Sveiki,

Kaip ir dažnas lietuvis, aš taip pat nieko nežinojau apie realiai egzistavusius ponus Vilsonus, kurių gyvenimo faktais buvo pastatytas biografinis filmas „Kai meilės nepakanka: Lois Vilson istorija“ (angl. When Love is Not Enough: The Lois Wilson Story) (2010). Tai filmas apie XX amžiaus pirmąją pusę, kada iš pažiūros laiminga jauna pora pamažu supranta, kad negali susilaukti kūdikio ir vyras pradeda vis smarkiau įnikti į alkoholį. Iš tikrųjų istorija pasakoja apie gilų alkoholio liūną, apie žmonos užsispyrimą nepalikti vyro juodžiausiomis valandomis. Galiausiai jie įkuria savo namuose anoniminių alkoholikų klubą ir padeda vietos turčiams, kurie priklausomi nuo alkoholio.

Gerai, pripažinkime vieną: filmo medžiaga išties puiki ir yra puikiausių būdų atskleisti pagrindiniams personažus vidinius sudėtingus draminius išgyvenimus. Su aktore Winona Ryder, atrodo, lyg ir būtų viskas gerai, tačiau pragariškai prasta režisūra. Istorija tiesiog neįtikina, nebent retkarčiais prasiveržusios skaudžios ribinės šeimos situacijos, kai aktorė W. Ryder vėl trumpam sužibėdavo – taip, ji geba perteikti dramą, bet visais kitais atžvilgiais netgi Winonos vaidyba buvo teatrinė. Visi tie tvarkingai sugalvoti antakių pakėlimai, romantiniai susižvalgymai, jaunatviški „pasitūsinimai“ buvo tokie režisūriniai nevykę sprendimai – vien tik riebios televizinės muilo operos klišės. Apskritai visoje šioje keblioje istorijoje pasigedau visko, ko reiktų geroje draminėje juostoje – vidinio žmonių išgyvenimo analizės, aštrumo, neapsikentimo su dabartine situacija...

O į ką dabar pavirto istorija? Į kažkokią pigią ekspozicinę alkoholiko istoriją, kurioje žmona tampa didvyre, suburdama į vištų krūvą savo būsimas klubo drauges ir kantriai, kaip ir pridera žmonai, kentė savo vyro girtuoklystes. Mizanscenos primena devinto dešimtmečio kiną, istorija perteikta teatrine vaidyba ir dėl to, sakyčiau, kaltas tik šio filmo režisierius, per kurį buvo užsakytas tiesiog toks „žiūralas“, kuris patenkintų neišrankų žiūrovą. Sakau, jeigu neįdomi priklausomybių tematika ir ne vietomis iš teatrinės vaidybos persirikiavimas į visai gerą Winonos pasirodymą, visais atžvilgiais drama būtų apskritai prisvilusi. Visgi filmas labiau romantinių klišių filmas nei vykusi biografinė juosta. Nesunku įsivaizduoti, kad biografinis filmas buvo pagražintas ir nė neatitinka realumo.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nora Ikstena "Motinos pienas"

Nora Ikstena. „Motinos pienas“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Taip jau nutiko, kad prieš kelerius metus įsigijau latvių rašytojos Maros Zalite romaną Penki pirštai, tačiau taip ir neperskaičiau. Pasiteisinimas labai paprastas – tiesiog nespėju. Šiek tiek pasisekė, kad Vilniaus knygų mugėje šiemet Tytos albos išleistą kitos latvių rašytojos Noros Ikstenos (g. 1969) knygą Motinos pienas (lat. Mates piens), kuri susiskaitė labai greitai, visgi perskaityti pavyko. Beje, šis romanas vienas žymiausių kūrinių iš Baltijos rašytojų regiono, išverstų ir pristatytų Britanijoje, būtent ten literatūros kritikai nemažai kalbėjo apie šį romaną ir jį įvertino kaip kokybišką ir laikmečio traumas vaizduojančią literatūrą.

Jau viršelyje švyti reklaminė paantraštė: geriausias latvių romanas. Tiesą sakant, jau tokios skambios paantraštės nieko nebenustebins, tenka pačiam perskaityti ir įvardyti, ar tai tikrai geriausias latvių romanas. Istorija pasakoja apie du dešimtmečius 1969-1989, kurie nusidriekę sovietinėje Latvijoje nuo Rygos ir jos provincijos, kurioje marširuoja mergytė, gyvendama tai su seneliais didmiestyje, tai su motina provincijoje. Kūrinio pradžioje kalbama apie motiną, kuri atsisako maitinti savo dukrą pienu iš krūties, bijodama, kad ją susargdins nemeile gyvenimui, todėl ją apsiima globoti močiutė, kuri visame romane dar vadinama kaip motinos motina.

Lakoniškame romane pasakojimas skamba dviem pasakotojos balsais. Vienas iš jų – augančios mergytės, o kitas – sunkia depresijos forma sergančios motinos. Jųdviejų ryšys paženklintas įtrūkiu, o pienas, kurio net sovietinėje valgykloje negali gerti jaunoji atžala, tampa ištiso pasakojimo jungiamąja metafora: čia jis – Paukščių tako kaip Visatos tveriamoji materija, čia jis kaip kasdienė duona, čia jis kaip prakeiksmas... Pienas – gyvybės ir gyvenimo eliksyras, turintis aiškias okupanto pamintos tėvynės žemės simbolis – apkartęs ir nebegeriamas gyvenimo eliksyras.

Pagrindinė pasakojimo linija eina per tris moterų kartas ir jų santykius, diktuojamus iš esmės ir nutrūkusio pieno metaforos, ir sovietinio laikmečio traumomis. Jau seniai nebekalbame apie moterišką rašymą, tačiau Motinos pienas turi absoliučiai, mano supratimu, tą įsivaizduojamą klišę – moterišką rašymą. Tai savaime nėra blogai, nes gausybė gerų knygų, kurios apgaubtos moteriškumu ir motiniškumu, o Motinas pienas būtent apie moterų pasaulį ir jis ne ką mažiau įdomus nei vyrų. Marijus Gailius puikiai pastebėjo, kad knyga šiek tiek černiauskaitiška – turime mes tokią rašytoją, kuri kažkiek stilistiškai ir tematiškai atitiktų Noros Ikstenos pasakojimo manierą, bet pati istorija, jos laikmečio politiniai ženklai t. y. sistemiškai traumuojanti padėtis savo pasakojimo polėkiu truputį priminė Liudmilos Ulickajos ir Marinos Stepnovos prozą, kur pasakojimo epicentre – moterys, veikiamos sovietmečio santvarkos, bando susitvarkyti savo šeiminius ryšius ir išsaugoti kasdienišką laimės davinį.

Nora Ikstena

Nors man pačiam jau neteko gyventi toje santvarkoje, tačiau kiekvienas iš mūsų daug apie tai esame girdėję, skaitę, matę filmų, kad visai nesunku sujungti visus tuos liudijimus į vieną bendrą suvokimą apie sovietinį pasaulį. Romane tų liudijimų aidų yra išties nemažai, pavyzdžiui: „Rudenį pamokos mokykloje prasidėdavo, kai būdavo nurautos morkos ir burokai. Pirmiausia juos reikėjo iškelti šakėmis, sukrauti į krūvas, o tada tekdavo nukapoti arba nuskabyti lapus. Kartais būdavo šalta, kartais purkšdavo lietus, o mes tik sėdėjom ant medinių dėžių ir skabėm, ir kapojom. Mažieji proletarai, nusidirbę iki pamėlynavimo. Laisvė, kuri susitraukdavo iki mažo, mažutėlio laimės jausmo, kai suliję parsivilkdavome namo ir pasiekdavome karštą krosnį, gaudavome sausus drabužius ir vakarienę (p. 50)“. Dabar tikriausiai priversti mokinį ūkininkui kasti bulves tikriausiai neįmanomas dalykas – vaikų tesės užkapotų jei ne sovietiniais dalgiais, tai teismų štampais tikrai.

Visgi vienos jautriausių dalykų romane yra pasakotojos tonas, kuris reiškiasi per luošinamo žmogaus sistemos modelį, kuris atskleidžia, kad žmogaus gerumas ir meilės troškimas yra begalinis, nes kyla iš prigimtinio poreikio mylėti ir būti mylimam. Kad ir kiek politinio blogio būtų aplinkui, mažoji mergaitė trokšta motinos prielankumo, suvokia, kas yra gerai, o kas blogai, o augdama netrukus perpranta ir sovietinės valdžios sistemos dėsnius. Bet visoje toje gadynėje nedingsta žmogiškumas – mergytė net pakelia motinos naštą, motinos nepagydomą depresiją, nusivylimu savimi, šalimi ir gyvenimu, todėl mergytė gyvena – dabar net atrodo kaip iš fantastikos! – užguita namų rūpesčių ir sovietinės sistemos. Suslėgta kaip sūris.

Vienas įsimintiniausių romanų veikėjų – depresyvioji motina, Leningrade susikompromitavusi dirbtinio apvaisinimo skandale ir primušusi draugės girtuoklį. Jos tylus nykimas kažkodėl įprasmina apskritai visos Latvijos gangrenavimą sovietmečio laikotarpiu, o jaunoji atžala, negavusi „nuodingo“ pieno, priešingai – kaip džiaugsmingas atgimimas, simbolis to, kas 50 metų ruseno okupuotoje šalyje. Taigi viltis.

Nesunku suprasti, kodėl šioji knyga turėjo pasisekimą tarptautinėje rinkoje. Ji labai lietuviška, ji labai estiška... Tai bendroji okupuotų tautų patirties literatūra, liudijanti visuotinį atkirstos tautinės tapatybės sumaištį kartų grandyje. Neseniai pasirodę Metuose (Nr. 3, 2019) Noros Ikstenos apsakymai Rojaus obuoliai ir Pagonių ąsotis (vert. Arvydas Valionis) patvirtina, kad autorei labai svarbu gręžtis į praeitį, analizuoti sisteminį politinį poveikį žmogaus kasdieniniame gyvenime. Autorė savo kūriniuose randa tam tikras buitines, kūniškas metaforas, kurios tampa dūlančio ir kintančio laiko refleksijomis, dažnai skaudžiais, netektį ir praradimus ženklinančiais randais, bet visada – tiek romane, tiek apsakymuose – paliekanti duženų chaose mažą galimybę viskam vėlei susijungti, nes žmogui, išlaikiusiam sąmoningumą ir dorovę, bus atseikėta laisve ir užsitarnauta meile.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Izabelė ir jos vyrai" / "Un beau soleil intérieur" / "Let the Sunshine In"

Sveiki,

Prancūzų režisierė Claire Denis šiemet Kino pavasario festivalyje turės ištisą savo filmų retrospektyvą. Seniai mačiau jos filmą „Balta medžiaga“, kuris nepadarė man kažin kokio įspūdžio – gal buvau nusiteikęs ne tokiam mąsliam ir jautriam kinui, gal man trūko pramoginio kino ritmo. Rinkdamasis jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“ (pranc. Un beau soleil interieur) (2017), kuris taip pat buvo pristatytas Kino pavasaryje, jau žinojau, ko maždaug tikėtis iš šios juostos ir kad tokiam kinui reikia nemažai kantrybės ir emocinio nusiteikimo.

Kai kas gal filmą pavadintų besiužečiu: kvaila moteris naiviai ieško meilės, o jos nerasdama naktimis ilgai verkia. Išties siužetiškai filmas absurdiškai menkas, tačiau gabios prancūzų režisierės rankose jis staiga pavirsta tokia gyva ir kasdieniška žmogiškąja iliuzija, kad vienaip ar kitaip vis tiek susitapatini arba su Izabele, arba su jos meilužiais. Be didelių įžangų ir sudėtingų refleksijų, režisierė atsisako net klišinių šiuolaikinės meilės kančios vaizdavimo būdų – desperatiškų nuotykių. Nepasakysi, kad Izabelei nesileidžia desperatiškiems nutikimams meilės fronte, tačiau režisierė atsisako bet kokio holivudinės sugestijos, kai pora leidžiasi į kažkokius sudėtingus išbandymus. Tiesą sakant, nieko be lovos nuotykių Izabelei ir nepavyksta, o troškulys nuolat jodinėti vienaragių šalyje subliūška, nes ji renkasi vis ne tuos vyrus ir dėl to jaučiasi nemylima ir nelaiminga.

Man, kaip vyrui, visą laiką kilo mintis: kodėl toji naivi Izabelė, kuri šitaip nori būti mylima iš aplinkos, nespjauna į tas žaibiškas paieškas ir nepradeda tiesiog mylėti savęs? Taip, ji iš tų moterų, kurios trokšta romantikos, bet gauna špygą... Nuostabi Juliette Binoche vaidyba – tokia natūrali, savaime suprantama ir be didesnės ekspresinės jėgos (kaip ir Isabele Hupert) geba sukurti gelminį depresyvios moters pastangas panagėmis prisikasti iki laimės. Kaip jau ir įprasta prancūzų kinui, filmas gana plepus, čia esmė yra dialogai, bendravimas, prisilietimas, kurie vienaip ar kitaip papasakoja apie personažą gal net daugiau nei jų vienas ar kitas poelgis. Jeigu reiktų įvardyti didžiausią šio filmo pliusą, tai sakyčiau, kad tai J. Binoche pritrenkianti organika, beveik be pastangų perteikti suskeldėjusią ir išdžiūvusią moters vidinę nemeilės žemę. Man patiko filmas labiau už „Baltą medžiagą“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvo elgesio tėvai" / "Drunk Parents"

Sveiki,

Po filmo su draugais daugiau diskutavome apie lietuviško filmo pavadinimo vertimo variantą „Laisvo elgesio tėvai“ (angl. Drunk Parents) (2018) nei dėl paties filmo turinio. Ekspresyvioji Salma Hayek paskutiniuoju metu visai paskendo tokio tipažo filmuose, bet gal vienas iš tų motyvų ir buvo pažiūrėti šią amerikietiško stiliaus komediją apie turčius tėvus dėl šios aktorės, kuri turi žvėriško potencialo, tačiau būdama lotynų amerikiete negali gauti išties puikių vaidmenų.

Visgi filmas pasakoja apie bankrutuojančius tėvus, kurie genami savo orumo išpardavinėja savo baldus ir... išnuomoja nelegaliai savo kaimyno namą seksualiniam nusikaltėliui. Žodžiu, tai tas tipinis atvejis, kada iš meilės savo atžalai tėvai pridaro tokių nesąmonių, apie kuriuos dar būtų galima kalbėti visą gyvenimą, jeigu tai būtų nors kiek realu. Visą laiką per filmą „gaudžiau“ tuos lėkštokus juokelius ir kai kurie iš jų tikrai buvo visai juokingi, bet visumoje viskas taip nelogiška, taip prisodrinta tos šabloniškos režisūros-dresūros, kad nieko naujo filmas ir neparodė. Ar nebuvo įmanoma su tais pačiais aktoriais sukurti kiek gyvesnę ir gyvenimiškų situacijų komediją, kai tėvai iš tikrųjų susimauna netyčiomis, o ne dėl to, kad išgėrė butelį vyno? Girti žmonės eina miegoti, o ne laksto pakampėmis, apspisti vorų... Kitą vertus tokią gyvesnę komedija galbūt nebūtų jau tokia prifarširuota anekdotų, bet duotų kur kas geresnį efektą, leistų nors kiek žiūrovui su vienu ar kitu veikėju tapatintis, na, o šiame filme viskas liko kiek karikatūriška ir su klišinėmis situacijomis bei jau matytais veikėjų charakteriais.

Visgi mes jau pripratę prie tokių komedijų ir eidami žiūrėti „Laisvo elgesio tėvai“, manau, daugelis žino, ko iš tokio filmo tikėtis. O tikėtis tikrai daug nereikia, nes tai vienas iš tokių filmų, kad pakrizeni, tačiau po pusmečio net nebeprisimeni nei pavadinimo, nei tų juokelių.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:3.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogasis samarietis" / "Bad samaritan"

Sveiki,

Paskutiniu metu retai kada bepamatau kokį nors įtempto siužeto trilerį, o jie man kažkada labai patikdavo. Tik vienu metu buvau jų „atsivalgęs“, todėl gal sąmoningai ėmiau ir atsisakiau. Bet ateina metas ir vėlei grįžtame prie tam tikrų žanrų ir vėl suklumpama arba... retesniais atvejais apsidžiaugiama. Vienas toks trileris „Blogasis samarietis“ (angl. Bad Samaritan) (2018), kuris pasakoja apie du jaunus sukčius, kurie aptinka vieno bepročio psicho namuose įkalintą merginą, tačiau problema tame, kad jis pats būdamas sukčiumi dar nori pagelbėti merginai.

Iš esmės filmas kuo puikiausiai kaip trileris žiūrisi. Netgi smagiai galima mėgautis keliama įtampa, analizuoti psichuojančio žmogaus psichologinius požymius, išgyventi dėl jaunuolio gyvybės, palaikyti merginą... Čia kaip ir „Panikos kambarys“ su J. Foster. Principas lyg ir neblogas, tačiau visi šio filmo triukai jau seniai patikrinti kine dar nuo A. Hitchckoko „Psicho“ laikų. Gerai, pasirinkę šį filmą, sąmoningai tikriausiai nė vienas kažin kokių inovacijų ir nesitikėtume, todėl toks produktas gana vidutiniškas. Smarkiai hiperbolizuotas piktadarys dėl savo vykusios ekspresyvios išvaizdos ir vaidybos kelia netgi susižavėjimą aktoriumi, tačiau beregint permąsčius jau matytus psichus, pagalvoji, kad – velnias, gi vis tiek nieko naujo nėra. Visi to veikėjo požymiai jau tapę psichuojančiojo štampais ir klišėmis. Turtuolis visais atvejais yra preciziškai kruopštus, nuolat užbėga keliais strateginiais ėjimas prieš jaunuolį, kuris iš esmės irgi priklauso nusikalstamam pasauliui, tačiau visa gelbėjimo istorija patvirtina, kad negalima spręsti apie knygą vien iš jo viršelio.

Visgi silpniausia siužetiškai vieta yra šio trilerio atomazga. Kodėl staiga vyrukas „blogietis“, kuris turi aštrią vunderkindo nuovoką staiga pabaigoje tampa toks bukas, kad nieko nebesiskiria nuo pripučiamos lėlės? Netgi žinodamas tokių filmų klišes, kad vienu kastuvu kaukštelėjimo per galvą neužtenka (kaip ir vienos kulkos), kad veikėjai mirtų, nes šie būtinai lemiamą akimirką suspės atsipeikėti ir dar paleisti kokią nors kulką. Nelogiška, dirbtina ir net kiek absurdiška filmo pabaiga sunaikina visai iš pažiūros neprastą trilerio visumos įspūdį.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Akmenys jo kišenėse" režisierius Gytis Padegimas

Sveiki,

Režisierius Gytis Padegimas pastatė airių dramaturgės Marie Jones pjesę „Akmenys jo kišenėse“. Tiesą sakant, eidamas į šį spektaklį kažin ko nesitikėjau ir net nelabai domėjausi apie pjesės turinį. Tenka pripažinti, kad pjesės turinys apie savižudį Šoną gana banalus. Filmavimo aikštelėje vykstanti drama tarp žinomos aktorės ir ją įsimylėjusio vieno iš pagrindinių veikėjo atrodytų išvis net banali. Siužetas laikosi ant dviejų plaukų: meilės siekimas ir šalia įvykusi tragedija. Žinoma, galima analizuoti kino industrijos „nesiskaitymą“ su antrarūšiais aktoriais kaip vienų asmenų iškilimą, o kitų sumenkinimą ir apie airių tautines ypatybes ir savivertę, tačiau tai liko antrame pasakojimo plane.

Jeigu ne Gyčio Padegimo režisūra ir dviejų šaunių aktorių Jono Baranausko ir Vytauto Gasiliūno staigios ir dinamiškos transformacijos, tikriausiai iš tos pjesės medžiagos ne kažin ką ir išgliaudytum. Spektaklis dar kartą parodo, kaip teatras galingai gali iš „šūdelio“ padaryti paauksuotą klozetą. Du aktoriai sukuria tiek vaidmenų, kad netrunka laikas prabėgti, stebint, kaip jie laksto ir naudodami kokią nors vieną atributą staigiai persiorientuoja į personažą. Dinamiškas, jaunatviškas spektaklis, kaip karvė tampa kino prekiniu ženklu išties juokinga. O kai kurie personažai, ypač aktorių įkūnyti moteriški ir LGBT vaidmenys išties kelia šypsnį, tad spektaklis apie kino pramonės pašonėje susinaikinusį žmogų tampa dar ir tragikomedija, kurią smagu stebėti.

Apibendrinęs pasakyčiau, kad visumoje spektaklis, kad ir dinamiškas, kad ir pareikalavęs iš aktorių nemažai prakaito, mano manymu, vis tiek išlieka gana vidutiniškas ir iki visiško stogo nunešimo trūko gal ir stiprios medžiagos, gal dar kažin ko. Visąlaik neapleido manęs jausmas, kad stebiu kažin kokį ne G. Padegimo sustatytą spektaklį, bet tiesiog gabių studentų baigiamąjį darbą. Pastangos žvėriškos, tačiau visumoje pati linija gana paviršutiniška. Nepaisant to, smagu, kad pamačiau.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Donaldas Kajokas - "Žalias kovo ledas"

Sveiki, tiesiog negalėjau nepasidalyti kažin kokiu paprastu ir kartu stebuklingu eilėraščiu.

Donaldas Kajokas

Žalas kovo ledas

Ką tik buvo spalis, o dabar jau kovas...

Net beveik ne kovas - kovo pabaiga.

Gal net vėl stebuklą būsiu pramiegojęs –

sniegeną ir speigą, auskarą sniege?

Tarp žolių pernykščių apipuvęs lapas,

purvas, perlo šukė, bet gal nebe ta –

ieškai kas pradingo, atminty kas slepias,

ką minkštai sugėrė miego tuštuma.

Tik staiga pro šaką – žalias kovo ledas...

Tarsi nujautimas, kad kažką tenai,

kur buvai nebuvęs, kur tu žinai nematęs,

tik seniai užmiršęs tai atmintinai.

Jūsų Maištinga Siela