Knyga: Olga Tokarczuk "Bėgūnai"

Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 394 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar tik pernai džiaugėmės Man Booker Internetional laureate, mūsų kaimynų lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) sėkmė, šiemet jau turime laureatės romaną Bėgūnai (lenk. Bieguni) lietuviškai. Originalo kalba Lenkijoje šis kūrinys pasirodė 2007 metais, bet reikėjo kiek daugiau nei 10 metų, kad kūrinys būtų išties pastebėtas pasaulio skaitytojų. Pati autorė sako, kad Bėgūnus ji buvo beveik pamiršusi, gyvena naujais kūriniais ir literatūriniais sumanymais, todėl šios knygos sėkmę vertina kaip antrą romano atgimimą. Lenkijoje ji šiuo metu perleista, o ir angliškai ji jau sulaukė ne vienos leidimo versijos. Lietuviai turėjo keletą jos romanų išsivertę, bet tai buvo, mano supratimu, mažai pastebimi kūriniai, kurių nebeįmanoma rasti (nebent bibliotekose), tad tai dar vienas šansas leidykloms, kurios siekia kokybiškos literatūros, perleisti rimtą ir garsią autorę, kuri yra šiuo metu „ant bangos“. Kaip žinia, kitąmet turėtų pasirodyti ir kitas Olgos Tokarczuk romanas Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris netikėti vėlei pateko į trumpąjį Man Booker Internationl 2019 sąrašą.

Bėgūnai tikriausiai tapo geidžiamiausiu šios vasaros sezono skaitomu kūriniu, nes ne paslaptis, kad ypač seku Man Booker‘ių laureatus, kuriuos paskutiniuoju metu lietuvių leidyklos itin verčia į lietuvių kalbą. Džiaugiuosi, kad ne vien laimėtojus, bet ir autorius iš šių apdovanojimų trumpųjų ir ilgųjų sąrašų (dabar leidykla Sofoklis netrukus pristatys Amos Oz romaną Judas, kuris buvo šiems apdovanojimams nominuotas 2017 m.).

Na, tenka pripažinti, kad palyginus su 2017 metų laimėtoju David Grossman Užeina kartą arklys į barą romaną su O. Tokarczuk 2018 metais – romanai nesulyginami nei literatūrinėmis užmačiomis, nei paties kūrinio polėkiu. Kur kas man artimesnis Bėgūnams variantas būtų tar šiemet Baltų lankų leidyklos išleistas prancūzų rašytojo Mathias Enard romanas Kompasas (tikrai net ne visiems skaitytojams gurmanams lengvai perskaitomas!), kuris beje buvo 2017 metų trumpajame The Man Booker Ineternational sąraše, tačiau tuokart laurai visgi atiteko D. Grossmano romanui.

Bėgūnui – tai chaotiškos, dinamiškos struktūros pasakojimas, sudurstytas iš skirtingų siužetinių linijų, kurios dažnai neturi užuomazgos ir neturi pabaigos, tačiau akylesniam skaitytojui tai nesudaro jokios problemos. Jau teko skaityti kai kurių lietuvių atsiliepimus, kad romanas pernelyg padrikas, neva neturi apskritai siužeto... Bėgūnai turi kur kas daugiau nei siužetą – tai literatūrinė idėja apčiuopti dvasinę veiksmų būseną, paties žmogaus judėjimo dvasinėje, mentalinėje ir fizinėje plotmėje būseną ir siekia išsiaiškinti judėjimo prasmę praeityje, dabartyje ir ateityje. Kaip pati autorė viename interviu sakė, kad chronologinis siužetas tokiai minčiai išreikšti netiko, dėl jai teko rinktis dėlioti istorijų koliažą. Ir iš tikrųjų knygoje pilna įvairių pasakotojų (moterų, vyrų, neapibrėžtų nei lytimi, nei amžiumi, kaimo jurgių ir absoliučiai moksliniu stiliumi pasakojimų).

Tekstas nuolat keičiasi, siužetinė linija nutrūksta ir ji gali „išnirti“ po 100 puslapių pasakojimų ir toliau tęsti nutrūkusią istorijos grandį. Daugiabalsinis pasakotojų gorgoniškumas įprasmina paties romano sumanymą. Anotacijoje minima sentikių sekta, kuri visą gyvenimą keliavo ir judėjo vien tam, kad blogis, velnias, šėtonas jų nepagautų (aliuzija ir į tokias kaip čigonų ir žydų tautas). Vienoje iš knygos pasakojimų atkarpų jauna moteris, auginanti neįgalų vaiką, pabėga viską palikusi į šalčiu sukaustytą miestą ir susipažįsta su kuoktelėjusia bename, kuri tiki, kad blogis tyko visur, todėl privalu visada judėti. Gal kiek netikėta sužinoti apie tokią sektą, religijos nešėjus, kurie buvo šalia Lietuvos, kur kas lengviau patikėti vienuoliais Indijoje, kurie visą gyvenimą praleidžia ant kojų, todėl jų sąnariai sutinę ir primena dramblio kojas. Šitokiu būdu vienuoliai maną, kad išlaiko pastovų ryšį su žeme ir savo dvasia...

Olga Tokarczuk

Tačiau knyga ne apie religiją, bet apskritai apie judėjimą. Knygoje išplėtojama keletą ryškesnių ir įdomesnių siužetinių linijų, kurios žanriniu požiūriu primena apsakymus t. y. saloje žmoną ir vaiką pametęs vyrukas, kuris žino, kad niekada jų neras, tačiau nepasiduoda ir toliau jos ieško;  XVII-XVIII amžių sandūroje atsiradusi žmogaus organų ir gyvūnų konservavimo viskyje, formaldehide manija, kur profesorius Filipas netekęs kojos ją užkonservuoja stiklainyje ir tai tampa jo filosofiniu prakeiksmu – turime tyrinėti savo skausmą (p. 181); šiuolaikinis donžuanas ir senųjų preparatų kolekcionierius, kuris nuvykta pas našlę ir vos neužmezga erotinio romano, kad gautų buvusio jos vyro tyrimo laboratorijos reikmenis ir užrašus... Tų įdomių siužetinių pasakojimų linijų yra ir daugiau, tarp jų įsiterpia trumpi trūkinėjantys ir tarp atskirų pasakojimų dalių kaip jungtys, esančios filosofinės pasakojimų dalys, pavyzdžiui, kelionių psichologijos naratyvas, kuriame stengiamasi oro uoste vykdyti paskaitą ir apibendrinti žmogaus aistrą kelionėms.

Jeigu reiktų išskirti kokią nors liniją, tikriausiai paveikiausia buvo tos istorinės gelmės pasakojimai apie preparatus ir žmonių iškamšas, kurios bendroje romano idėjos sąrangoje tik iš pradžių atrodo, kad brėžia neapčiuopiamą idėją tėkmėje tapti amžinu. Tai šėtoniška ir užginta žmonėms, nes pats judėjimas yra procesas, žmogaus prigimties esminis komponentas. Žmogaus kūnas tampa atskiru Žemės gaubliu, tyrinėjimo ir patyrimo pasauliu.

Romane bandoma fiziniu būdu aprėpti pasaulį, pasakojimai nuolat keičia savo geografinį tašką: veiksmas vyksta salose, Lenkijoje, Amsterdame, Australijoje ir t. t. Atrodo, kad ne tik ši geografinė plokštuma yra svarbi, bet ir istorinis gylis. Siužetai nusidriekia seniai į praeitį, daro esmines žmogaus suvokimus apie gyvenimą, laiką ir mirtį, todėl knyga atrodo išgaubta tiek geografinės plokštumos, tiek diachroninio laiko ir vėlgi tai pasitarnauja ne vien bendrai knygos energetikai ar paikam norui sudaryti sudėtingo romano įspūdį, bet ir paaiškinti žmonijos esmę, kartais metafiziškai tik nujaučiant, kartais moksliškai konstatuojant: „...žiūrėti į žmones kaip į linijas, plokštumas ir geometrinius kūnus (p. 183).“ Sunku nusakyti paliktą literatūrinį skonį, potyrį, kurį sukelia šio romano nepastovi minties gravitacija, ji tiesiog išsilydo į bendrą prasmių katilą, kuriame atsiranda per laiką, erdvę, kūną ir žemę keliaujančių žmonių visuma, kurį kažin kokiais biologiniais ir fizikiniais dėsniais bandoma perteikti nepaaiškinamus žmogaus evoliucinius procesus.

Autorė šmaikščiai ir lengvai užbaigia romaną mintimi, kad esame tie, kurie vienas kitą užrašome, o tai reiškia iš esmės ne patį užrašymą, bet požiūrių ir variantų gausybę, kurioje mūsų suvokimas apie save pasimeta, todėl kelionėje ieškodami savęs iš tikrųjų ieškome naujo kitame žmoguje nepatirto savo paties atspindžio, naujo varianto, kuris apie mus pačius praneštų ir patvirtintų, ką ir taip iš esmės seniai žinojom esant. Manau, visos knygos esmė būtų ne tiek ir filosofinė, kiek išreikštu dvasiniu tame gyvenimo ir laiko judėjime suvokimu, tokiu paprastu ir kukliu, bet reikalaujančiu nesuvokiamai daug laiko ir energijos, kad jis būtų patyrimiškai suvoktas: „...kaip teikia kelionių psichologija, yra dar trečias etapas – vainikuojantis, svarbiausias, tai etapas, kuris yra galutinis tikslas, – kur bekeliautume, visuomet keliaujame jo link. „Nesvarbu, kur esu“, man tas pats, kur esu. Esu (p. 380)“.

Bėgūnai, dabar net neabejoju, bus viena svarbiausių šiemet perskaitytų knygų, kuri kaip ir M. Enard Kompasas turi neapibrėžtumo, dvasinio polėkio veržtis į plačius pasaulio horizontus, mėgautis kelionėmis, judėjimu ir suteikti visam tam procesui filosofinį ir dvasinį matmenį. Intelektualiai švytinti ir paveiki knyga gali atrodyti kaip jūra be krantų, neapibrėžta savo siužetiniuose parametruose, bet ar reikia apibrėžti ir užbaigti tai, ką šiaip turi nuveikti skaitytojo sąmonė? Bėgūnai – knyga, kuri peržengia iš esmės net geros literatūros rėmus ir palieka techniškai sudėtingą, nepagaunamą ir iki galo nesudurstytą literatūrinį nuotykį, kuris garantuoja kur kas daugiau nei geros beletristinės knygos įspūdį; tokia knyga palieka dreifuojantį dvasinį potyrį, kad iš tikrųjų gyvenai ir pažinai tas istorijas ir staiga likai tų nestabilių kelionių prasmės esminiu suvokėju.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Pono Lazaresku mirtis" / "Moartea domnului Lãzãrescu" / "The Death of Mister Lazarescu"

Sveiki,

Rumunų režisierius Cristi Puiu tikriausiai yra vienas iš tų režisierių, kuris iš žiūrovų pareikalaus didžiausios kantrybės žiūrint jo kino juostas. Prieš kelerius metus matytas jo filmas „Sieranevada“ (2016) mane absoliučiai pribloškė savo natūralizmu ir kompozicija, kad ilgą laiką tausojau nematytą dar vieną jo darbą „Pono Lazaresku mirtis“ (romun. Moartea domnului Lazarescu) (2005), kuris iš esmės pratęsė tą gerą režisieriaus manierą vilkinti įvykius taip gyvenimiškai absurdiškai, kad nesižavėti tikriausiai kino gurmanui neįmanoma. Jeigu „Sieranavadoje“ visa šeima beveik tris valandas vis ruošiasi šventinei vakarienei ir niekaip negali visi susėsti, tai šiame filme 63 metų senukas bando patekti pas daktarus, tačiau kyla daugybė nenumatytų aplinkybių, kurios trukdo gauti reikiamą pagalbą.

Filmas iš tikrųjų priminė mano paties kelionę į ligoninę vežant senelį. Pažįstamos būsenos, tačiau tokio absurdo, su kokiu susiduria Lazaresku, neteko susidurti. Iš tikrųjų filmas sukaltas realistiniu pagrindu, tačiau jame formuojamas humoras toks gyvas, nedirbtinis, toks, kokį kartais patiriame ir regime savo pačių gyvenime. Pustrečios valandos trunkantis tąsymasis po ligonines mums tampa tikra kantrybės ir juoko pramoga, o senukui mirties priežastimi, ką ir sufleruoja pats filmo pavadinimas.

Kas labiausiai stebina šiame filme? Režisieriaus galia ilgais kadrais kurti realistinio tipažo scenas, išlaikant bendrą atmosferą, neslopinant tirštos dinamikos, taiklių gyvenimiškų dialogų. Žinoma, čia esama daug gerų temų, kurias taip retai regime kine: senatvės, nereikalingumo, alkoholizmo ir sveikatos sistemos apkrovimo, žmogiškumo stygiaus... Kai kurie kadrai, kai medikai puola senukui aiškinti, kad jis pats kaltas dėl savo alkoholizmo, užuot jam pagelbėję, tampa kai kada ir mūsų lietuvių daktarų parodijomis. Sunku pasakyti, ar kalti žmonės, ar perkrautos ligoninės, ar žmogiškumo stygius – iš filmo šviečiasi, kad viskas viename, bet nepaprastai įdomu tose sultyse kartu su operatoriumi dalyvauti kaip papildomam įvykių dalyviui ir tapti viso to nesutramdomo cirko liudininku.

Vienas svarbiausių ir žmogiškiausių veikėjų – greitosios pagalbos medikė, kuri per tris ligonines visą naktį bando pristatyti Lazaresku. Netgi daktarų ambicijos ir arogancija pagal medikų reitingą leidžia laisvai susidoroti tiek su ja, tiek su Lazaresku. Kai kada filmas išties tiek vizualiai, tiek problematiškai priminė man tokias TV laidas kaip „TV pagalba“, „24 valandos“ ar net „Farai“, tačiau priešingai nei mūsų „realistiškose“ laidose, šiuo filmu režisieriui svarbu atskleisti ne sensaciją, bet gėdingai sukirmijusią žmogiškumo stygių ir esminius sisteminius sveikatos prieigos trūkumus. Filmas išties panardinantis į atskirą vakuumą, kuriame nustebsite sutikę jei ne save pačius, tai bent kaimynus ar tolimus giminaičius.

P. S. Filmą lietuviškais titrais, tačiau kiek prastoka kokybe galite susirasti filmai.in.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8/10

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Įvyko Rosvelo ateivių katastrofa (Roswell UFO)

Sveiki,

1947 metais liepos 7 d. įvyko vienas mistiškiausių susidūrimų su NSO ir ateiviais žmonijos istorijoje. Nors tokių susidūrimų būta daug ir apie juos prirašyta daug knygų, sukurta filmų ir dokumentikos, tačiau Rosvelo (Roswell) miestelio, esančio JAV Naujojoje Meksikoje, įvykiai tikriausiai yra patys garsiausi ir labiausiai aptarinėjami. Visų pirma tai lėmė vietos gyventojų liudijimai, nutekinti kadrai ir nuotraukos, kuriuos vėliau vyriausybė bandė sumenkinti, sakydama, kad tai falsifikatas.

Iš NSO sudužusios lėkštės vietos greitai buvo pašalinti žmonės, jiems uždrausta ne tik ten būti, bet ir kalbėti apie matytus vaizdus, tačiau kalbos nenustoja sklisti net iš pačių darbuotojų, slaptųjų oro pajėgų atstovų, kurie darbavosi tose vietovėse. Rosvelo įvykiai amžiams pakeitė požiūrį į ateivius ir NSO, kad vyriausybė norėdama nutildyti visuomenę, ėmė finansuoti filmus ir serialus ateivių tema, kad viskas atrodytų tik fantazija, kurią lengva sukurti kameros, kostiumų ir aktorių pagalba.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie literatūrą kaip bendravimo priemonę

Sveiki,

Beskaitydamas lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romaną „Bėgūnai“, kuris neseniai pasirodė lietuviškai, nenustojau stebėtis tekstų jungtimis. Štai viename interviu autorė O. Tokarczuk sako kad literatūra – tai viena iš universaliųjų bendravimo priemonių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jei Bylo gatvė prabiltų" / "If Beale Street Could Talk"

Sveiki,

Po itin sėkmingos Barry Jenkins juostos „Mėnesiena“ (2016), režisierius grįžta vėl „Oskarui“ nominuotu filmu „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. If Beale Street Could Talk) (2018), kuris pasakoja apie XX amžiaus antrojoje pusėje vykusius rasistinius baltųjų išpuolius prieš juodaodžius, jų engimą, teisėsaugos sistemos baisumus. Filmą tikriausiai galima lyginti su panašiu metu pasirodžiusiu kitu filmu „Juodaodis iš Kukluksklano“ dėl bendro neapykantos juodaodžiams dešimtmečio bei panašios tematikos.

Kaip ir filme „Mėnesiena“, taip ir šiame, režisierius laikosi savito režisūros braižo. Žiūrovas protu suvokia, kad pasakojama apie itin žiaurius dalykus, tačiau pats filmo tonas toks minkštas, švelnus ir melancholiškas, kad nebereikia vaizduoti nei prievartos scenos, nei visų tų žiaurių įvykių vyrų kalėjime, juos iš esmės mums papasakoja garso takelis, priartintas aktoriaus veidas pirmame plane ir galų gale pati tyla, neištransliuotas žodžiais ir veiksmais veikėjų skausmas. Siužetinė linija gana paprasta: jauna mergina tampa nėščia, tačiau jos vaikinas pakištas ir apkaltintas išžaginimu ir įgrūdamas į kalėjimą. Niekas nenori imtis šios bylos, ji kainuoja didžiulius pinigus, o pagrindinė liudytoja išvykusi į Puerto Riką... Kuo viskas gali baigtis? Arba pavyks mylimąjį ištraukti iš kalėjimo, arba ne. Visa kita palikta režisūrinei galiai, kuri išties specifinė, kiek primenanti kitų režisierių manieras, bet bendrame B. Jenkinso kūrinyje tai susisluoksniuoja ir tampa savitu atspalviu.

Kai kurios scenos itin poetiškos ir estetiškai muzikalios, primenančios sąmonės svyravimą atminties labirintuose, todėl pati filmo kompozicija – tai kelionė iš dabarties į praeitį, sudurstyta prisiminimais ir dabarties įvykiais koliažo principu. Tai iš tikrųjų veikia, pavyzdžiui, kad ir gimimo sceną, kada močiutė padeda gimti savo anūkui. Trys kartos ir tas motiniškas pažadas nepalikti mažylio. Išties, atrodo, jau scena lyg idėjiškai nuvalkiota, bet vis tiek emocionaliai veikia tame neteisybės ir brutalumo pasaulyje.

Gražus atmosferinis filmas apie nelengvus laikus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Ana Frank su šeima pateko į slėptuvę

Sveiki,

Oficialiai 1942 metų liepos 6 dieną Ana Frank su šeima patenka į slėptuvę Amsterdame, biuro priestate, kur besislapstydami nuo nacių praleidžia apie dvejus metus. Ankštomis sąlygomis šeima nuolat gyveno streso būsenoje su dar keturiais nepažįstamaisiais. Kasdienybės išgyvenimus mergaitė užrašinėjo laiškų pavidalais į savo dienoraštį. Galiausiai naciai aptiko slėptuvę ir visą šeimą išvežė į koncentracijos stovyklą. Manoma, kad Ana Frank mirė likus vos keliems mėnesiams iki karo pabaigos. Vienintelis tėvas Otas Frankas liko gyvas, kuriam grįžus į Amsterdamą buvo įteiktas rastas dukters dienoraštis. Pirmąkart jis publikuotas 1947 metais ir jis tapo tarptautiniu bestseleriu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Klonuotas pirmasis gyvūnas - avis Dolly

Sveiki,

1996 metų liepos 5 dieną pasaulį išvydo pirmasis klonuotas gyvūnas ir juo tapo avis Doli (Dolly). Šioji avis padarė tikrą perversmą genetikos srityje, ji turi net tris motinas: surogatinę motiną, DNR motiną ir motiną, kuri suteikė avies kiaušialąstę. Avis išgyveno iki 2003 metų. Nuo Doli pasirodymo pradėta klonuoti ir kitas gyvūnų rūšis.

Jūsų Maištinga Siela